Virtuvinis rankšluostis daugeliui atrodo nekaltas ir nepakeičiamas daiktas: juo šluostome rankas, nuvalome stalviršius, džioviname indus. Tačiau tyrimai rodo, kad būtent jis labai greitai tampa idealia terpe bakterijoms daugintis. Žemiau paaiškinama, kodėl taip nutinka, ko jokiu būdu nereikėtų juo šluostyti ir kuo geriau pakeisti įprastą virtuvinį rankšluostį.
Virtuvinis rankšluostis yra viena „dinamiškiausių“ mikroaplinkų namuose. Jį nuolat liečiame drėgnomis rankomis, juo šluostome stalviršius ar indus. Deja, audinio pluoštai veikia tarsi kempinė: sugeria ir sulaiko drėgmę, riebalus, mikroskopines maisto daleles ir natūralias ant odos esančias bakterijas. Dėl to rankšluostis greitai virsta savotišku mikroorganizmų inkubatoriumi.
Mokslininkų atlikta analizė parodė, kad jau po kelių savaičių kasdienio naudojimo rankšluosčio paviršiuje formuojasi sudėtingi biofilmai – tankios, atsparios bakterijų struktūros. Juos galima įsivaizduoti kaip „mikroorganizmų kilimus“, įsiskverbiančius giliai į audinio pluoštus. Tokie dariniai yra gerokai atsparesni įprastam skalbimui, ypač jei skalbiama žemesnėje nei 60 °C temperatūroje.
Biofilmas veikia kaip apsauginis skydas: bakterijos apsigaubia polisacharidų, baltymų ir nukleorūgščių sluoksniu, todėl jas sunkiau pašalinti. Tai reiškia, kad net vizualiai švariai atrodantis rankšluostis gali turėti itin didelę mikrobinę taršą – viename grame audinio gali būti nuo 104 iki 107 kolonijas formuojančių vienetų, t. y. milžiniški bakterijų kiekiai. Tokios koncentracijos, kaip nurodoma lauko tyrimuose, kai kuriais atvejais prilygsta mikrobinei apkrovai paviršiuose, su kuriais susiduriama viešojo maitinimo aplinkoje.
Be to, ant virtuvinių rankšluosčių neretai aptinkamos Pseudomonas, Staphylococcus ir Acinetobacter genties bakterijos. Šie mikroorganizmai pasižymi gebėjimu išgyventi nepalankiomis sąlygomis ir greitai kolonizuoti naujus paviršius. Drėgnoje aplinkoje jie dauginasi ypač sparčiai ir gali būti susiję su apsinuodijimais maistu bei odos, žaizdų ar kvėpavimo takų infekcijomis, ypač jei žmogaus imunitetas nusilpęs.
Biofilmui susidaryti „padeda“ maisto trupiniai, mėsos sultys, daržovių likučiai. Jis intensyviausiai formuojasi ten, kur audinys tankesnis: tokiose vietose drėgmė laikosi ilgiau, o oro cirkuliacija prastesnė. Stori, purūs rankšluosčiai malonūs liesti, tačiau būtent jie dažnai labiausiai skatina bakterijų dauginimąsi. Po kelių naudojimo dienų atsirandantis „sudrėkusio“ ar „pelėsio“ kvapas paprastai yra tiesioginis mikroorganizmų medžiagų apykaitos rezultatas – tai kvapas bakterijų, skaidančių audinyje esančias organines liekanas.
Ką draudžiama šluostyti virtuviniu rankšluosčiu?
Bakterijos, tokios kaip E. coli, Staphylococcus aureus ar Salmonella, drėgname audinyje gali išgyventi valandas ar net dienas. Didžiausia rizika kyla tada, kai rankšluostis kontaktuoja su žalios mėsos sultimis: jose esantys mikroorganizmai šlapioje terpėje dauginasi itin greitai. Todėl virtuviniu rankšluosčiu jokiu būdu nereikėtų daryti šių dalykų:
Nešluostyti stalviršių ir pjaustymo lentelių po žalios mėsos apdorojimo. Taip bakterijos įtrinamos į audinį, o vėliau lengvai pernešamos ant rankų, indų ar kitų paviršių.
Neliesti atliekų maišų ir maisto likučių. Prieš išmesdami daržovių, mėsos ar vaisių likučius, neimkite jų rankšluosčiu. Atliekos – viena „dosniausių“ bakterijų ir irimo mikroorganizmų terpių.
Nenaudoti rankšluosčio po kontakto su sodo ar tualeto aplinka. Žemė, durų rankenos, nuleidimo mygtukai, įvairūs tualeto paviršiai ir sodo įrankiai yra gausūs aplinkos bakterijų šaltiniai, kuriuos lengva perkelti ant rankšluosčio, o iš jo – ant maisto.
Neatidarinėti sandarių pakuočių laikant jas rankšluosčiu. Tvirtai spaudžiant pakuotę, rankos išskiria mikroskopinius prakaito kiekius, o kartu nuo audinio ant odos gali patekti bakterijų, kurios vėliau persikelia ant produktų.
Nešluostyti „greitų“ virtuvės avarijų tuo pačiu rankšluosčiu, kuris naudojamas kelias dienas. Išsiliejęs pienas, sultys ar riebalai yra puiki maistinė terpė bakterijoms. Drėgmė tik paskatins anksčiau į pluoštą patekusių mikroorganizmų dauginimąsi.
Net ir iš pažiūros nekaltas rankšluosčio panaudojimas veidui, lūpoms ar ką tik išplautiems indams šluostyti gali tapti bakterijų perdavimo į odą ar maistą šaltiniu. Ne veltui profesionaliose virtuvėse rankšluosčiai keičiami kelis kartus per dieną. Namuose verta perimti panašų principą – ne dėl perdėto atsargumo, o dėl elementarios higienos.
Kuo pakeisti virtuvinį rankšluostį?
Viena paprasčiausių ir iki šiol itin veiksmingų alternatyvų audiniams virtuviniams rankšluosčiams – popieriniai rankšluosčiai. Jie naudojami vieną kartą, todėl sumažina bakterijų dauginimosi riziką. Popierius ypač tinka ten, kur rizika didžiausia: sugerti mėsos sultims, nuvalyti paviršius po žalios paukštienos ar kitų žalių gyvūninių produktų, taip pat greitai pašalinti išsiliejusius skysčius.
Kasdieniam valymui dažnai patogesnės mikropluošto šluostės. Jos paprastai sugeria daugiau vandens nei įprasta medvilnė ir džiūsta greičiau. Būtent greitesnis išdžiūvimas riboja bakterijų dauginimąsi ir leidžia efektyviai valyti paviršius nenaudojant agresyvių priemonių.
Vis populiaresnės tampa ir švediškos šluostės (celiuliozės ir medvilnės mišinys), sujungiančios popieriaus sugeriamumą ir audinio patvarumą. Jos džiūsta greičiau nei klasikinė medvilnė, o tinkamai prižiūrimos gali padėti reikšmingai sumažinti bakterijų kiekį. Profesinėse virtuvėse papildomai taikomas ir aiškus šluosčių paskirties atskyrimas – kai skirtingoms užduotims (pvz., mėsai, daržovėms, stalviršiams, įrangai) naudojamos atskiros priemonės.
Dėmesio vertos ir bambukinės šluostės: jos dažnai pasirenkamos dėl greito džiūvimo ir pluošto savybių, kurios gali būti mažiau palankios nuolatinei drėgmei kauptis. Patogus sprendimas – ir drėgnos dezinfekuojančios servetėlės, ypač skubiais atvejais, kai reikia greitai nuvalyti paviršių po kontakto su žalia mėsa ar išsiliejus rizikingiems skysčiams. Jų privalumas paprastas: jos veikia iškart ir po panaudojimo išmetamos, todėl netampa ilgalaike bakterijų „buveine“.
Vis dėlto svarbiausia – ne tik tai, ką pasirenkame, bet ir kaip tuo naudojamės. Nepriklausomai nuo medžiagos, šluostes ir rankšluosčius būtina reguliariai keisti, o daugkartines priemones skalbti ne žemesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Nauji įpročiai, spalvų sistema (pavyzdžiui, skirtingos spalvos skirtingoms užduotims) ir sąmoningas priemonių paskirstymas virtuvėje padeda lengviau palaikyti švarą ir sumažina nematomą bakterijų naštą namuose.
