Mokslininkų iš Kalgario universiteto ir Kanados nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos atliktas eksperimentas leidžia pažvelgti į gyvybę visiškai nauju kampu – atrodo, kad visos gyvos būtybės iš tikrųjų skleidžia itin silpną šviesą, kuri mirties akimirksniu užgęsta.
Išskirtinis tyrimas, atliktas su pelėmis ir dviejų rūšių augalų lapais, atskleidė tiesioginius fizinius įrodymus apie vadinamuosius biotronus – paslaptingą šviesos spinduliavimą, susijusį su gyvybiniais procesais. Rezultatai rodo, kad visi gyvi organizmai – įskaitant žmones – gali tiesiogine prasme „švytėti sveikata“, kol yra gyvi.
Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai gali pasirodyti artimi ezoterikai. Biologinių elektromagnetinių spindulių tyrimai dažnai siejami su jau seniai paneigtais paranormalių „aurų“ ar paslaptingų iškrovų aplink gyvus organizmus aiškinimais. Tačiau šiame darbe remiamasi griežta fizika ir tiksliais matavimais.
Net ir teoriškai biologinių procesų metu išskiriama matomos šviesos spinduliuotė turėtų būti tokia silpna, kad ją lengvai užgožtų aplinkoje esantys elektromagnetiniai spinduliai ir šiluminė spinduliuotė, kurią generuoja pats organizmas. Dėl to itin sudėtinga tiksliai išmatuoti tokią šviesą visame gyvame kūne.
Vis dėlto fiziko Vahido Salario vadovaujama komanda teigia tiksliai užfiksavusi būtent tai – itin silpną fotonų emisiją (angl. ultraweak photon emission, UPE), kuri aiškiai išsiskiria gyvų gyvūnų atveju, lyginant su jų jau negyvais kūnais. Panaši šviesa aptikta ir kai kurių augalų lapuose.
Biotronų mokslas ir pats savaime yra gana kontroversiška sritis. Yra gerai žinomi atvejai, kai biologiniai procesai sukelia ryškų švytėjimą – pavyzdžiui, chemiliuminescenciją, kai tam tikros cheminės reakcijos išskiria matomą šviesą. Jau kelis dešimtmečius užfiksuota, kad įvairūs gyvi audiniai ir ląstelės – nuo karvių širdies audinių iki bakterijų kolonijų – spontaniškai skleidžia labai silpną šviesą, kurios bangos ilgis svyruoja nuo maždaug 200 iki 1000 nanometrų.
Vienas pagrindinių kandidatų, galinčių paaiškinti šios spinduliuotės kilmę, yra reaktyviosios deguonies rūšys. Jas gamina gyvos ląstelės, patiriančios stresą dėl karščio, nuodų, patogenų ar maisto trūkumo.
Pavyzdžiui, esant pakankamam vandenilio peroksido kiekiui, riebalai ir baltymai gali chemiškai pakisti taip, kad jų elektronai pakyla į aukštesnę energinę būseną, o vėliau, jiems grįžtant į pradinę padėtį, išspinduliuojamas vienas ar keli pakankamai energingi fotonai.
Jeigu pavyktų patikimai ir nuotoliniu būdu stebėti atskirų audinių „švytėjimą“ visame žmogaus ar gyvūno kūne, tai taptų itin galingu, neinvaziniu tyrimų ir diagnostikos įrankiu. Tokia technologija būtų naudinga tiek medicinoje, tiek žemės ūkyje, tiek mikrobiologiniuose tyrimuose – pavyzdžiui, stebint augalų ar bakterijų stresą.
Tam, kad išsiaiškintų, ar šį reiškinį tikrai galima patikimai užfiksuoti visame gyvame organizme, o ne tik izoliuotuose audiniuose, mokslininkai pasitelkė itin jautrias elektronų dauginimo ir įprastas krūvinėmis sankaupomis valdomas (CCD) kameras. Jomis jie lygino silpniausius šviesos blyksnius, sklindančius iš viso pelių kūno – pirma joms esant gyvoms, o vėliau – jau nugaišusioms.
Keturios nejudamos pelės buvo atskirai patalpintos į visiškai tamsią dėžę ir vaizduojamos vieną valandą. Po to jos buvo humaniškai užmigdytos ir dar valandą vėl filmuojamos tamsoje. Visą laiką, net ir po mirties, jų kūno temperatūra buvo palaikoma artima normaliam kūno šilumos lygiui, kad šiluma neturėtų įtakos matavimams.
Tyrėjai užfiksavo pavienius matomos šviesos diapazono fotonus, sklindančius iš pelių ląstelių tiek prieš mirtį, tiek po jos. Tačiau skirtumas tarp šių dviejų būsenų buvo akivaizdus – po eutanazijos registruotas fotonų skaičius ženkliai sumažėjo, o UPE intensyvumas aiškiai krito.
Panaši procedūra buvo atlikta su pelėžirnės (Arabidopsis thaliana) ir skėtinio medžio (Heptapleurum arboricola) lapais. Rezultatai buvo ne mažiau išraiškingi. Fizinis pažeidimas ir cheminių medžiagų sukeltas stresas šiuose lapuose sukėlė žymiai stipresnę šviesos emisiją, ir tai dar labiau patvirtino hipotezę, kad biotronų šaltinis gali būti būtent reaktyviosios deguonies rūšys.
„Mūsų rezultatai parodė, kad pažeistos visų lapų vietos per visas 16 vaizdinimo valandų buvo reikšmingai ryškesnės nei nepažeistos dalys“, – rašo tyrėjai.
Šis eksperimentas skatina spėlioti, kad vos juntama, akimis nematoma ląstelių šviesa vieną dieną gali tapti nauju sveikatos rodikliu. Galbūt ateityje bus galima spręsti apie mūsų organizmo būklę ir patiriamą stresą pažvelgus ne į kraujo tyrimus ar vaizdinimo nuotraukas, o į tai, kaip „švyti“ mūsų ląstelės.
