Seime svarstomi nauji įstatymų pakeitimai, kuriais siekiama sumažinti piktnaudžiavimą nedarbo išmokomis. Pagal siūlomą tvarką darbuotojai, savo noru be svarbių priežasčių palikę darbą, išmokos iš karto negautų, jos mokėjimas būtų atidėtas vienam mėnesiui.
Tokia priemonė, kaip teigiama, turėtų atgrasyti nuo situacijų, kai žmonės iš darbo išeina tiesiog paatostogauti, pasinaudodami socialine apsauga.
Šį pasiūlymą Nedarbo socialinio draudimo įstatymui pateikė Seimo narys socialdemokratas Darius Razmislevičius. Jo idėją palaiko ir naujoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė, teigianti, kad tokio sprendimo siekia ir verslo bendruomenė.
Tuo metu ministrė pirmininkė Inga Ruginienė su tuo nesutinka, jos teigimu, žmonės moka mokesčius tam, kad netekę darbo galėtų gauti socialinę apsaugą be papildomų kliūčių.
Siūlomas pakeitimas reikštų, kad bedarbiams, kurie nutraukė darbo santykius savo noru be svarbios priežasties, nedarbo išmoka būtų pradedama mokėti tik po mėnesio nuo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje.
Tokia tvarka galiotų visiems be išimties, nepriklausomai nuo amžiaus ar profesijos.
Kada išmoka būtų atidėta, o kada ne?
Pagal Darbo kodeksą, svarbiomis priežastimis laikomos tokios situacijos kaip ilga prastova ne dėl darbuotojo kaltės, vėluojantis atlyginimo mokėjimas, sveikatos problemos ar būtinybė slaugyti artimąjį.
Visais kitais atvejais išmoka būtų atidedama. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, tai padėtų sumažinti piktnaudžiavimo atvejus ir paskatintų žmones atsakingiau elgtis darbo rinkoje.
„Sodros“ duomenimis, šių metų rugpjūtį nedarbo išmokas gavo daugiau kaip 84 tūkst. gyventojų, iš jų net 65 procentai darbo sutartį nutraukė savo iniciatyva be svarbių priežasčių. Tai reiškia, kad, įsigaliojus naujai tvarkai, maždaug 55 tūkst. žmonių išmoka būtų atidėta mėnesiui.
Dvigubas baudimas darbuotojams
Vis dėlto ne visi politikai siūlymui pritaria. Buvęs socialinės apsaugos ministras Linas Kukuraitis Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete pabrėžė, kad toks sprendimas būtų neteisingas, nes nemažai žmonių darbą palieka „savo noru“ tik formaliai, o iš tiesų būna priversti tai padaryti darbdavio spaudžiami.
Anot jo, taip darbuotojai būtų baudžiami du kartus – netektų išeitinių išmokų ir dar lauktų mėnesį be pajamų.
Laisvosios rinkos instituto ekspertas Leonardas Marcinkevičius, remiantis šią iniciatyvą, sutinka, kad tokių atvejų pasitaiko, tačiau siūlo ateityje leisti gyventojams įrodyti, jog jie iš darbo išėjo dėl objektyvių priežasčių, tokiu atveju išmoka galėtų būti skiriama nedelsiant.
Premjerė: „tai būtų socialiai neteisinga“
Ministrė pirmininkė Inga Ruginienė laikosi priešingos nuomonės. Ji pabrėžia, kad žmonės moka įmokas nuo savo atlyginimų, todėl turi teisę į nedarbo draudimo išmoką be papildomų sąlygų.
Pasak jos, mažinti šių išmokų ar atidėti jų mokėjimą būtų socialiai neteisinga.
Premjerė taip pat pažymėjo, kad Vyriausybė šiuo metu siekia priešingo tikslo, pailginti išmokų laikotarpį vyresnio amžiaus darbuotojams nuo 65 iki 75 metų, kad jie ilgiau išliktų darbo rinkoje ir nesirinktų priešlaikinės pensijos.
Ruginienė tvirtina, kad ilgalaikių bedarbių, kurie piktnaudžiauja sistema, yra labai mažai, o jų situacijos dažnai susijusios su kitomis problemomis – sveikatos, priklausomybių ar socialinės atskirties klausimais.
„Reikia spręsti priežastis, o ne bausti žmones, kurie iš darbo išėjo dėl asmeninių priežasčių. Kiekvienas turi teisę pasirinkti, kur dirbti ir kokiomis sąlygomis“, – sakė premjerė.
Kur daugiausia bedarbių ir kokios išmokos dydis?
Tuo metu „Sodros“ duomenys atskleidžia, kad socialinio draudimo išmokos padeda mažinti regioninę atskirtį.
Vidutinė nedarbo išmoka siekia apie 658 eurus, tačiau ji skiriasi pagal gyvenamą vietą – turtingesnėse savivaldybėse ji vidutiniškai sudaro apie 691 eurą, o mažesnių pajamų regionuose – apie 569 eurus.
Rugpjūtį šalyje iš viso buvo 84,5 tūkst. išmokos gavėjų, iš kurių daugiau nei pusė yra moterys. Dažniausiai nedarbo išmokas gauna 25–40 ir 60–65 metų gyventojai.
Analitikė Kristina Zitikytė pažymi, kad socialinės išmokos veikia kaip svarbus kompensacinis mechanizmas, mažinantis skirtumus tarp regionų, tačiau ilgainiui būtini gilesni pokyčiai, daugiau galimybių dirbti savo mieste, geresnės viešosios paslaugos ir didesnis dėmesys vyresnio amžiaus gyventojų įtraukimui į darbo rinką.
