Saulės energijos sprendimai ilgą laiką atrodė beveik vienodi: standžios, stačiakampės plokštės, montuojamos ant stogų ar specialių konstrukcijų. Jų forma diktavo ir architektūrinius sprendimus: pastatai turėdavo „prisitaikyti“ prie technologijos, o ne atvirkščiai. Toks modelis veikė, tačiau ribojo kūrybiškumą ir galimybes.
Dabar situacija ima keistis. Kornelio universiteto tyrėjai pasiūlė alternatyvą, kuri griauna įprastą požiūrį į saulės modulius. Kurdami naują sprendimą jie atsigręžė į biologiją ir analizavo, kaip augalų lapai ar jūrų kriauklės geba maksimaliai išnaudoti šviesą, nepriklausomai nuo jos kritimo krypties. Gamta jau seniai rado būdų efektyviai „sugauti“ energiją, tad mokslininkai pabandė šiuos principus perkelti į technologinę plotmę.

Taip gimė „HelioSkin“ – lanksti, prie įvairių formų prisitaikanti fotovoltinė medžiaga. Ji nebėra tradicinė plokštė su metaliniu rėmu. Priešingai, tai plonas sluoksnis, kuris gali būti tarsi apgaubiamas aplink paviršių. Pastato konstrukcija tampa atrama, o papildomi tvirtinimo elementai tampa beveik nereikalingi.
Ši medžiaga elgiasi panašiai kaip tekstilė, ją galima lenkti, formuoti, pritaikyti prie išlenktų ar netaisyklingų paviršių. Tai reiškia, kad saulės energijos generavimas nebėra apribotas vien horizontaliais stogais ar idealiai pakreiptais kampais. Fasadų sienos, arkos, net sudėtingos architektūrinės detalės gali būti panaudotos elektros gamybai.
Miestų aplinkoje toks sprendimas atveria ypač daug galimybių. Daugiabučiai, biurų pastatai, prekybos centrai ar gamybiniai objektai turi didelius vertikalius plotus, kurie iki šiol dažniausiai buvo energetiškai pasyvūs. Integravus „HelioSkin“, šie paviršiai galėtų generuoti elektrą nepakeisdami pastato vizualinės estetikos. Kitaip tariant, energijos gamyba taptų natūralia architektūros dalimi, o ne papildomu, išsiskiriančiu elementu.
Žinoma, ši technologija dar nėra tobula. Pagal vieno kvadratinio metro našumą ji nusileidžia tradicinėms, optimaliai pakreiptoms saulės plokštėms. Vis dėlto bendras efektyvumas gali išaugti dėl kur kas didesnio padengiamo ploto. Paviršiai, kurie anksčiau buvo laikomi netinkamais, dabar įgyja vertę.
Tokiu būdu saulės energetika išsivaduoja iš griežtos geometrijos rėmų. Vietoj sunkių konstrukcijų – lengvas, prisitaikantis sluoksnis. Vietoj atskirų modulių – ištisi energiją generuojantys pastatai. Jei ši kryptis bus plėtojama toliau, architektūra ir atsinaujinanti energetika gali susijungti į vientisą, organišką sistemą, kur forma ir funkcija veikia išvien.

