Geopolitinė įtampa Persijos įlankoje ir toliau kelia nerimą tiek politikams, tiek rinkoms. Strateginiai jūrų keliai, kurie paprastai veikia nepastebimai, staiga tampa vienu svarbiausių pasaulio saugumo klausimų.
Tokiose situacijose kiekvienas valstybių sprendimas yra itin jautrus. Vienas netinkamas žingsnis gali dar labiau paaštrinti konfliktą, o pernelyg atsargi laikysena – sukelti sąjungininkų nepasitenkinimą.
Būtent todėl pastarosiomis dienomis ryškėja skirtingos Vakarų šalių pozicijos, kurios atskleidžia ne tik bendrus interesus, bet ir skirtingus prioritetus.
Prancūzijos prezidentas „Emmanuelis Macronas“ aiškiai pabrėžė, kad jo šalis nėra šio konflikto dalis ir šiuo metu neketina dalyvauti operacijose, kuriomis būtų siekiama jėga atverti Hormūzo sąsiaurį. Tai signalizuoja atsargų požiūrį į tiesioginį įsitraukimą.
Vis dėlto Prancūzija neatmeta galimybės prisidėti vėliau. Pasak „Emmanuelio Macrono“, jei situacija stabilizuosis, šalis būtų pasirengusi kartu su partneriais organizuoti laivų palydą ir taip prisidėti prie saugumo užtikrinimo.
Tuo metu JAV prezidentas „Donaldas Trumpas“ laikosi griežtesnės pozicijos. Jis ragina sąjungininkes aktyviau įsitraukti ir netgi perspėja apie neigiamas pasekmes NATO ateičiai, jei parama nebus suteikta.
Ši retorika rodo augantį spaudimą Vakarų valstybėms, tačiau jų atsakas kol kas išlieka gana santūrus. Dalis šalių aiškiai signalizuoja, kad nenori būti tiesiogiai įtrauktos į konfliktą.
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas „Keiras Starmeris“ teigė, kad Londonas kartu su partneriais ieško praktiško sprendimo, kaip atverti sąsiaurį, tačiau NATO misijos galimybę atmetė. Tai dar vienas ženklas, kad aljansas nenori būti tiesiogiai susietas su šiuo konfliktu.
Panašią poziciją išsakė ir Vokietijos pareigūnai, pabrėžę, kad šis karas nuo pat pradžių nebuvo NATO atsakomybės sritis. Tai rodo aiškią ribą tarp kolektyvinės gynybos ir regioninių konfliktų.
Dar daugiau šalių – „Japonija“, „Australija“, „Lenkija“, „Ispanija“, „Graikija“ ir „Švedija“ – taip pat atsiribojo nuo galimybės siųsti karines pajėgas į Hormūzo sąsiaurį. Tai atskleidžia platesnį nenorą rizikuoti tiesioginiu įsitraukimu.
Visa ši situacija vyksta itin svarbiame kontekste. Per Hormūzo sąsiaurį paprastai transportuojama apie penktadalis pasaulio naftos, todėl jo blokavimas jau sukėlė 40–50 proc. kainų šuolį.
Tai reiškia, kad konfliktas turi ne tik politinių ar karinių pasekmių – jis tiesiogiai veikia pasaulio ekonomiką ir gali paveikti kiekvieno vartotojo piniginę.
Šiuo metu matyti aiški tendencija: valstybės siekia išlaikyti balansą tarp solidarumo su sąjungininkais ir noro išvengti tiesioginio įsitraukimo. Kiek ilgai toks balansas išsilaikys, priklausys nuo to, kaip vystysis situacija regione.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.

