Žiema sode nėra tik ramybės laikotarpis, kai augalai „užmiega“. Tai metas, kai tikrinamas jų atsparumas, dirvos kokybė, tinkamai parinkta vieta ir išryškėja visos mūsų priežiūros klaidos ar sėkmės. Nuo to, kaip paruošime augalus šalčiui, priklauso ne tik jų išgyvenimas, bet ir būsimasis žydėjimas bei derlius.
Kokie augalai jautriausi stipriems šalčiams? Ne visi augalai „užmiega“ vienodai. Vieni žiemos metu pereina į gilų ramybės periodą, kiti tik sulėtina augimą. Pastarieji yra gerokai labiau pažeidžiami, ypač tada, kai po atlydžio staiga sugrįžta stiprus šaltis. Dar didesnę žalą nei pati žema temperatūra gali padaryti sausas, šaltas vėjas, žvarbus žiemos saulės poveikis ir sniego dangos nebuvimas.
Šalčiui atsparūs augalai nebūtinai atsparūs visoms žiemos sąlygoms. Augalas gali ištverti minusinę temperatūrą, tačiau būti smarkiai pažeistas vėjo, išdžiūvusios dirvos ar staigių temperatūros svyravimų. Klastingiausia tai, kad pirmosios pažeidimų užuomazgos dažniausiai išryškėja tik pavasarį, kai gelbėti jau būna per vėlu.
Viena jautriausių šalčiui augalų grupių yra rožės, ypač stambiažiedės ir kamieninės (medelio formos). Nors rožės neretai siejamos su ištverme, jų skiepijimo vietos yra labai trapios ir lengvai pašąla. Jei rožės neapkaupiamos ir tinkamai neapsaugomos, jos gali apšalti net ir per nelabai šaltas žiemas.
Žiemą daug problemų patiria ir sodo hortenzijos. Jų žiediniai pumpurai formuojasi ant praėjusių metų ūglių, todėl stipresnis šaltis gali juos visiškai sunaikinti. Krūmas išliks gyvas, tačiau visą sezoną gali visai nežydėti arba žydėti labai skurdžiai.
Šalčio ir žiemos sąlygoms jautrūs ir visžaliai augalai – laurovyšnės, rododendrai, buksmedžiai. Nors jie žiemą nenumeta lapų, vandens garinimas iš lapų tęsiasi, o įšalusi dirva neleidžia šaknims jo pasisavinti. Dėl to lapai ruduoja, džiūsta ūgliai ir dalis augalo gali apmirti – tai dažnai klaidingai palaikoma ligomis.
Be to, papildomos apsaugos dažnai reikia ir dekoratyvinėms žolėms bei daugiametėms gėlėms iš šiltesnių klimato zonų. Jų šaknų sistema be pakankamos dangos gali iššalti, todėl be apsaugos tokie augalai neretai žiemą žūva.
Kaip papildomai apsaugoti augalus sode nuo šalčio?
Pagrindinė žieminės apsaugos priemonė – tinkamas augalų pridengimas. Agroplėvelė, eglišakės, šiaudai sudaro izoliacinį sluoksnį, kuris saugo nuo staigių temperatūros kritimų ir šalto vėjo. Labai svarbu, kad uždanga „kvėpuotų“, nekauptų drėgmės prie stiebų ir nesudarytų sąlygų pradėti pūti.
Negalima pamiršti ir šaknų sistemos apsaugos. Žemės, žievės mulčio ar komposto kaupeliai veikia kaip natūrali „antklodė“, sauganti jautriausias augalo dalis. Tai ypač svarbu besniegėmis žiemomis, kai šaltis be kliūčių skverbiasi gilyn į dirvą.
Labai reikšmingas ir laistymas. Jo negalima visiškai nutraukti vos pasibaigus vasarai – rudenį, esant teigiamai temperatūrai ir dar nesušalus dirvai, augalus būtina gerai palaistyti. Drėgna dirva lėčiau įšąla, o augalai geriau pakelia žiemos išdžiūvimą.
Viena dažniausių klaidų – per ankstyvas augalų dengimas. Jei uždangos uždedamos dar esant teigiamai temperatūrai, augalai po jomis perkaista, pradeda vegetuoti, vėliau gali pradėti pūti. Ne mažiau pavojingas ir ventiliacijos trūkumas, kuris skatina pelėsių ir grybelinių ligų plitimą.
Pirmieji netinkamos žieminės priežiūros požymiai dažniausiai būna subtilūs: besiraitantys ar spalvą keičiantys lapai, trūkinėjanti žievė, pernelyg trapūs ūgliai. Šių ženklų ignoruoti nereikėtų – tai įspėjimas, kad augalams trūksta apsaugos.
Jei pavasarį norite matyti gyvybės kupiną sodą, pasirūpinti juo reikia būtent tada, kai jis atrodo labiausiai „užmigęs“ – žiemą.
