Šiuolaikinės kultūros etiketė: hipsteriai

Penktojo dešimtmečio Amerikoje gimusi hipsterių subkultūra visame pasaulyje atgijo ir išplito prieš dešimtmetį.

Tai mieste apsigyvenęs, išsilavinimo siekiantis viduriniosios klasės jaunimas, paaugliai, mažų mažiausiai klausantys indie roko, žiūrintys nepriklausomo kino filmus, skaitantys žurnalą „Vice”, priklausomi nuo per siaurų džinsų ir akinių raginiais rėmeliais.

Yra teigiama, kad hipsteris – kultūrinės mitologijos įsikūnijimas, masinis stereotipas, sukurtas siekiant suprasti ir iškristalizuoti vartotojišką kultūrą. Hipsterių pavadinimo atsiradimo versijos prieštaringos: vieni jį sieja su žargonu „hop”, reiškiančiu opiumą, kiti – su Vakarų Afrikos žodžiu „hipi”, reiškiančio „atvertą akį”, treti – su legendiniu hipių judėjimu. Tiesa, pirmą kartą į žodyną patekusi sąvoka „hipsteris” įprasmino ne ką kitą, o „asmenį, kuriam patinka džiazas”. Hipsterių vardą dažniausiai gaudavo jauni viduriniosios klasės baltieji, kurie stengėsi kopijuoti savo mėgstamų juodaodžių džiazo dainininkų gyvenimo būdą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžiusioje knygoje „Jazz Scene” buvo aprašytas net tuometinių hipsterių žargonas, sukurtas norint išskirti savo grupę iš aplinkinių. Plintant hipsterių kultūrai, po Antrojo pasaulinio karo šie net buvo pavadinti Amerikos egzistencialistais, pasirinkusiais savęs ieškojimo ir tobulėjimo kelią.

Vakarietiškas užkratas Lietuvoje

Dabartinė hipsterių kultūra su džiazu nieko bendra neturi. 2009-aisiais „Time” rašė, kad hipsteriai – tavo draugai, besišaipantys, kai klausaisi „Coldplay”, dėvintys marškinėlius su užrašais, cituojančius filmus, apie kuriuos dar negirdėjai. Jie dėvi kaubojiškas skrybėles ir beretes, tvirtindami, kad Kanye Westas pavogė jų saulės akinius. Žodis „hipster” dabar tereiškia kelnes, aptempiančias klubus, o anekdotai apie hipsterius, kaip sakė viena tinklaraštininkė, Amerikoje tokie pat populiarūs, kaip apie čiukčias Lietuvoje. Nūdienos hipsteriai jų ženklinimo etiketėmis ir bet kokiais brandais bijo, kaip velnias kryžiaus, tačiau paradoksalu – visi jie rengiasi iš esmės vienodai, kurdami ikonišku tampantį, skrupulingai sukurtą įvaizdį. Prieš keletą metų hipsteriai užvaldė Niujorko, Londono ir kitų kosmopolitiškų miestų klubus, barus ir gatves, kur būriuojasi grupelėmis, rankose neišvengiamai laikydami popierinį puodelį kavos. Dabar tokių veikėjų pilnas Vilniaus senamiestis.

Kultūros ikonos: marškinėliai, cigaretės ir alus

Sakoma, kad hipsterizmas reprezentuoja Vakarų civilizacijos pabaigą: tai prarastoji kultūra, pasiklydusi savo pačios praeityje ir negebanti sukurti jokios naujos reikšmės. Šiandien, kitų subkultūrų, perduodamų iš kartos į kartą ir išgyvenančių dekadansą akivaizdoje, mes turime hipsterius – jauną reiškinį, atspindintį šiuolaikinės visuomenės paviršutiniškumą. Išoriškai – tai maždaug dvidešimtmečiai veikėjai, nuo galvos iki kojų dėvintys nuspėjamos stilistikos drabužių derinius, jaučiantys priklausomybę tam tikriems prekiniams ženklams. Siauručiai džinsai, medvilninės blauzdinės, tėvų jaunystės dviračiai su trimis pavaromis, vintažiniai marškiniai, margos skaros ir svarbiausia – akiniai raginiais rėmeliais be dioptrijų, kurių, be abejonės, akių gydytojas nesugalvotų išrašyti. Marškinėliai V formos iškirpte, „Pabst Blue Ribbon” alus ir „Parliament” cigaretės tapo hipsterių kultūros ikonomis. Prieš gerą dešimtmetį vyras, vilkintis V iškirptės eilute ir geriantis minėtą alų, net nebūtų pagalvojęs, jog vaikosi madų.

Tu esi aš – aš esu tu

Šiandieniniai hipsteriai – apatiškumo ir ironijos mėgėjai, susijungę visais įmanomais tinklais – pradedant blog’ais, baigiant parduotuvėmis, kurios nepaliaujamai kuria madingas uniformas. Mažai ką bendro turintys su bet kokia kūrybos forma, hipsteriai šturmuoja vakarėlius, daro nuotraukas senais juostiniais fotoaparatais, važinėja savo dviračiais į naktinius klubus ir šoka pagal novatorišką disko. Hipsteris dažniausiai turi savo tinklaraštį, kuriame skrupulingai aptaria ką nuveikė per dieną, būtinai publikuoja retušuotas, išblukusiomis spalvomis nudažytas fotografijas, kuriose, be abejo, jis pats ir jo „unikalus”, į minėtos madingos uniformos rėmus telpantis stilius. Hipsterių kartos biblija – žurnalas „Vice Magazine” ir ne ką mažiau atsiliekantys „Another Magazine” bei „Wallpaper”. Daugiausiai kritikos strėlių ši banga sulaukia dėl savo vienodumo, kuris iš noro būti išskirtiniu, kitokiu, virto į kultiniu tampantį „Aš esu tu, o tu esi aš”. Individualumas dingo, nes pradinė idėja persikėlė į mados industriją, kur buvo pagimdyta šimtai tūkstančių iš pirmo žvilgsnio skirtingų, bet iš esmės – vienodų prekių, užtvindžiusių pasaulį siaurais džinsais, trikotažinėmis palaidinėmis su margais užrašais, „Wayfaer” akinių kopijomis ir Kinijoje pagamintomis šiaudinėmis skrybėlėmis. Vintažiniai fotoaparatai ir seni dviračiai iš aukso grynuolių tapo eiliniais stiliaus atributais. Fotografuojama dėl stiliaus. Minama dviratį – taip pat.

Judėjimas, kurį pagimdė reklama

Filosofas, fotografas, keliautojas, estetas – Niujorke gyvenantis R. Andrijauskas dar 2007-aisiais teigė, jog hipsteriai yra tie, kurie diktuoja madą: kaip reikia rengtis, kokios muzikos klausytis, ką žiūrėti. Per juos yra projektuojama visa kultūra. Dauguma hipsterių yra tik išoriškai kūrybingi arba tik sugeba nukopijuoti „teisingą“ išvaizdą, nes viskas projektuojama daugiau į išorę: madingiausia šukuosena, madingiausi drabužiai, madingiausia grupė, madingiausias žurnalas. Minėta hipsterių enciklopedija –„Vice Magazine“ iš pradžių buvo žurnalas, skirtas reklamuoti drabužių parduotuvę. Tai judėjimas gimęs iš reklamos, per kurį projektuojama, kas yra aktualu jauniems žmonėms. Hipsteriai, kaip ir jų pirmtakai, turi net savo žodyną, kurį galima nusipirkti parduotuvėse.

Klonai, tapę prekiniu ženklu

Hipsteriai atspindi šiuolaikinės kultūros pagrindą – prekės ženklo kūrimą. Norint tą ženklą padaryti atpažįstamu, reikia socializuotis: vaikščioti į vakarėlius, nusifotografuoti, patekti į tinklaraštį. Nūdienos raktas į sėkmę – asmenybės pastebimumas, todėl bendrauti su madingais žmonėmis – privalu. Įsimintinas įvaizdis neišleidžiant daug pinigų – auksinio jaunimo priešingybė. Ir nors hipsteriai mus privertė pasirausti močiutės spintose ir namų palėpėse, „blusų turgeliuose” paskatino ieškotis juostinių fotoaparatų, patys svaičiodami apie nepriklausomybę, susirgo priklausomybe patiems sau – savo įvaizdžiui. Tuo pasinaudojo mados ir reklamos kūrėjai. Hipsteriai neigia, kad jie priklauso bendruomenei. Jie neigia faktą, tuo pačiu savo aprangos simbolika sakydami priešingai. Parduotuvių vitrinose jie mato save, tinlaraštininkų nuotraukose – save, gatvės praeiviuose – taip pat. Mato, tačiau kartu pastebi, kad identifikuoti individualybę tapo pernelyg sunku. Stilius, garsas, vaizdas, tendencija, muzikos grotuvo turinys, žurnalų puslapiai – viskas susiliejo į vieną visumą, kuri naudingiausia – mados industrijai, iš hipsterių užkrato susižėrusiai milijoninius pelnus. Pirmaujantys tarp tokių – „Ray Ban” ir „American Apparel”.

Hipsteriai – prarastoji karta, bijanti to, kas tikra, – bijanti pasijusti ir tapti savimi. Kadaise iš džiazo gimęs hipsterizmas ženklina Vakarų pasaulio civilizacijos pabaigą – kultūros, kuri nustojo gimdyti kažką naujo.

Parengė: Erika Vyšniauskaitė
Nuotraukos: Pinterest.com, Photos.com

Šis straipsnis publikuotas rugsėjo mėnesio Laikas.lt žurnale, kurį galite rasti daugumoje kavinių arba čia. Kiti numerio straipsniai, kurie greitai pasirodys portale:

Indrė Valantinaitė: „Dažniausiai aplankančios mūzos vardas – Kasdienybė“
Juras Jankevičius: „Ne „Klausimėlis“ kaltas, kad… “
Protingos mašinos: žaidžia, gelbsti ir mąsto?
Manipuliacijos pirkėjų valia
Muzika, kuri „maitina“ mūsų smegenis