Šiuolaikiniai vyrai – Darius ir Girėnas ar „Dolce & Gabbana“? (interviu su šokėju M. Pinigiu)

Laikas.lt
Greta Kojutytė

Marius Pinigis – svajojęs studijuoti aktorinį, atsidūrė politikos moksluose. Tačiau visai netrukus pradėjo karjerą šiuolaikinio šokio teatre ,,Aura“ – vieninteliame municipaliniame šio žanro teatre Lietuvoje. Spektakliuose vaikinas demonstruoja ne tik plačius kūno judesius, bet ir didžiulę minties laisvę. Pasak Mariaus, šiuolaikinis šokis žmogų daro pasaulietišku, nes kiekvieną dieną turi save kvestionuoti, atnaujinti, kitu atveju nebūsi, kaip jau ir pačiame pavadinime užkoduota, šiuolaikinis. Taigi šiuolaikinis šokis pagal Marių.

Ką vadiname šiuolaikiniu šokiu?

Šio klausimo labiausiai bijau, nes paaiškinti, kas yra šiuolaikinis šokis, sudėtinga. Žiūrint istoriškai, tai buvo baletas, po to išraiškos šokis. Susidarė grupelės žmonių, kurie norėjo sulaužyti standartus – įrodyti, kad šokti galima nebūtinai pagal taisykles. Vystymosi eigoje atsirado modernus šokis, iš kurio susiformavo šiuolaikinis šokis. Tai šokis, turintis platesnius judesius, ganėtinai daug perimantis iš kovos menų, gatvės šokių. Aš šiuo metu praktikuoja braziliškus kovos menus, bet tuo pačiu vedu ir baleto pamokas. Taigi šiuolaikinis šokis turi įvairiausių technikų. Tai plačiausia šokio forma.

Kokias temas, problemas, dažniausiai gvildena šiuolaikinis šokis?

Čia reikia atskirti, kas yra šiuolaikinis šokis Lietuvoje ir kas pasaulyje. Lietuvoje jis sąlygiškai naujas. Sovietmetis viską sustabdė, šiuolaikinis šokis negalėjo egzistuoti. Daugiausia egzistavo išraiškos šokis. Kažkur 1980 m. pradėjo kaltis šiuolaikinio šokio daigeliai. Lietuvoje ryški tendencija, kad mes galbūt per daug abstrakčiai ir globaliai renkamės temas, pavyzdžiui, moteriškumas, tarša… Vakaruose imamasi siauresnių temų plėtojimo. Tačiau tai nėra taisyklė – tai įvairiapusė paletė, kurioje tu gali ieškoti savęs ar bandyti pažinti visuomenę.

Kaip Lietuvos visuomenė priima šiuolaikinį šokį?

Kaune auditorija yra gana stipri, nes jau 24-ti metai, kai šokio teatras ,,Aura“ rengia šokio festivalį laikinojoje sostinėje. Per šį laiką tikrai pavyko užsiauginti auditoriją. Vis dėlto, situacija yra tokia: jei žmogus vaikštinėdamas gatve ketvirtadienio ar penktadienio popietę sugalvos eiti į teatrą, jis visuomet pagalvos apie muzikinį arba dramos. Šiuolaikinis šokis Lietuvoje nėra pirminis pasirinkimas. Dramos teatre dominuoja tekstas, aiškūs dialogai ir situacijos. Tuo tarpu, šiuolaikinis šokis yra vizualus, žiūrint spektaklį sunkiau ,,pagauti“, ką norima pasakyti. Tai mane žavi, nes jei tu ir negali perskaityti idėjos, tave galbūt paveiks muzika, judesys, atrasi kitus sluoksnius. Čia paliekama kiekvienam vietos meditacijai, laikui su savimi. 

Kaip atsidūrei profesionalioje scenoje?

Atsitiktinai. Mokiausi sustiprinto teatro paruošimo klasėje, Panevėžio Juozo miltinio gimnazijoje. 12 metų turėjau galimybę susipažinti su teatru, mokytis tam tikrų paslapčių, gudrybių, vaikščioti nemokamai į spektaklius ir būti jų dalimi. Nors įstojau į Politikos mokslus, atvažiavęs į Kauną atsidūriau ,,Auroje“. Vadovė mane iškart pastebėjo. Pasakė, kad tikrai galiu tapti profesionalas. Taigi aš ten ir pasilikau. Kadangi nešokau nuo 6-erių, pirmus dvejus metus turėjau repetuoti kasdien po 8 valandas. Žinojau, ko man trūksta, ko nemoku, ko neturiu. Nenoriu prisirišti prie visų ženklų, tačiau esu Avinas. Jei kažko noriu – pasiekiu. Dabar jau daugiau nei 6 metai, kaip šoku įvairiuose spektakliuose Lietuvoje ir pasaulyje bei pradedu laisvai samdomo šokėjo karjerą. 

Tau labiausiai patinkantis spektaklis, kurio dalimi esi buvęs?

Žinoma, ,,Darius ir Girėnas“ su potekste D&G. Tai mano ir kolegos Manto Stabačinsko pastatytas spektaklis. Jo buvo idėja, kurią jis seniai mintyse vystė. Lietuvoje praktiškai nėra šiuolaikinio šokio spektaklių, kuriuos atliktų tik vyriškas duetas. Tai pirmasis mūsų spektaklis, galbūt net ir kūrybinio dueto pradžia.

D&G asocijuojasi su „Dolce & Gabbana“. Tai kaip nors susiję?

„Darius ir Girėnas“ – didvyriai, tautos vaikai. 4-tas dešimtmetis – visoje Europoje nacionalizmo pakilimas. Spektaklį gali analizuoti skirtingais pjūviais: per politinę arba asmenybės prizmę. Viena iš šio spektaklio linijų yra vyriškumo palyginimas, kas yra herojus gerąja prasme. Mes ieškome XXI amžiaus herojaus. Vyriškumo samprata nuolat kinta – Ką reiškia būti vyru? Kas yra vyras tarpukariu? O kas šiandien? Dabar vyrai daugiau prisižiūri, moteriškėja. Grįžtant prie „Dolce & Gabbanos“ – galbūt šie vyrai kažkam yra XXI amžiaus didvyriai?