Per tris dešimtmečius gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo penktadaliu – nuo 3,6 milijono iki beveik 2,9 milijono – sulėtėjo ekonomikos augimas, susitraukė investicijos, kuriasi mažiau verslų, nes jų plėtrą stabdo darbuotojų trūkumas. Dėl to šalies konkurencingumo padėtis prastėja, o atlyginimų augimas sustojo. Tokia padėtis būtų katastrofiška, jei atitiktų vieną esminį elementą – būtų tiesa.
Laimei, gyvename visai kitokioje realybėje – vidutinis atlyginimas Lietuvoje perkopė 1500 eurų į rankas, ir yra beveik šešis kartus didesnis nei prieš dvidešimt metų. Vienam gyventojui tenkanti BVP dalis, atsižvelgus į kainų skirtumus, jau pasiekė 90 proc. ES vidurkio. Lietuva gali pasigirti ir aukštos pridėtines vertės paslaugomis, kurių eksportas pernai pasiekė 10 milijardų eurų – ir per dešimtmetį išaugo dešimt kartų.
Dabartinė panika dėl demografinės padėties ignoruoja vieną svarbią tendenciją – mažėjantis gyventojų skaičius kol kas nesutrukdė Lietuvai tapti nei turtingesne, nei laimingesne šalimi. Neseniai atlikta Eurobarometro apklausa parodė, kad beveik 90 proc. lietuvių yra patenkinti savo gyvenimu – tai aukščiausias rodiklis istorijoje, viršijantis ir ES vidurkį. Tai nereiškia, kad demografiniai iššūkiai nėra svarbūs, tačiau kelia klausimą – kodėl taip bijome demografinio pokyčio?
Pirmoji baimė yra tai, kad prarasime kultūrinį identitetą, arba kitaip sakant – Lietuvoje nebeturėsime tokių pačių kaip mes. Gimstamumui mažėjant, norint bent kiek pristabdyti gyventojų skaičiaus kritimą, neišvengiamai tektų didinti imigraciją iš trečiųjų šalių. Tokios baimės nėra išskirtinės – panašios diskusijos vyksta ir daugelyje kitų valstybių. Dėl to šeimos politika dažnai grindžiama finansinėmis paskatomis, siekiant padėti joms susilaukti daugiau vaikų. Vis dėlto įvairių šalių patirtis rodo, kad tokios priemonės kainuoja brangiai, o jų poveikis gimstamumui retai turi norimą efektą. Tai įrodo, kad priežastys turėti mažiau vaikų nebūtinai yra ekonominės, bet ir individualios – pasikeitęs gyvenimo būdas, geresnės moterų galimybės darbo rinkoje ar vis didesni visuomenės lūkesčiai, kiek laiko, dėmesio ir finansinių išteklių turėtų būti skiriama vaikų auginimui.
Antroji baimė yra ekonominė. Mažėjantis gyventojų skaičius reiškia, kad šalyje mažės darbingo amžiaus gyventojų, o vyresnio amžiaus žmonių dalis didės. Viena vertus, tai gali kelti iššūkių įmonėms, kurios vis dažniau susidurs su darbuotojų trūkumu. Kartu gali silpnėti ir inovacinis potencialas, nes mažesnėje visuomenėje paprastai atsiranda mažiau naujų, drąsių idėjų ir verslų. Negana to, besikeičianti demografinė struktūra reiškia, kad vis mažiau dirbančiųjų turės išlaikyti vis didesnę dalį pensininkų. Tokios tendencijos dažniausiai lemia sudėtingus pasirinkimus – augančią valstybės skolą, mažesnes pensijas arba didesnius mokesčius. Be to, jos gali dar labiau aštrinti struktūrines problemas, pavyzdžiui, regioninę ar socialinę atskirtį. Visgi, reiktų prisiminti, kad svarbiausia yra ne gyventojų skaičius, o kiek gyventojų turi darbą – ir, nepaisant gyventojų skaičiaus mažėjimo, Lietuvoje praėjusiais metais tokių gyventojų buvo net 1,49 milijono – daugiausiai nuo pat šio amžiaus pradžios. Išaugo ne tik dirbančių vyresnio amžiaus gyventojų, bet ir moterų dalis.
Galiausiai, baimę kursto ir itin niūrios ateities demografinės projekcijos. Praėjusį dešimtmetį, kai grynoji migracija buvo neigiama, demografiniu baubu gąsdino daugelis pasaulio institucijų. Nepaisant to, šio dešimtmečio pradžioje grynajai migracijai tapus teigiamai, prognozės buvo reikšmingai pakoreguotos į viršų. Tai tik įrodo, kad negalime nuspėti ateities ir ypač – kiek vaikų nuspręs turėti mūsų ateities kartos.
Taigi, panikai dėl demografinės padėties pasiduoti nereikėtų. Tobulėjančios technologijos keičia darbo rinką ir dažnai gali kompensuoti darbuotojų trūkumą. Vis daugiau fizinės jėgos reikalaujančių užduočių tiek pramonėje, tiek kituose sektoriuose jau atlieka robotai. Tobulėjant dirbtiniam intelektui, daugiau funkcijų technologijoms bus galima perduoti ir paslaugų sektoriuje. Tai gali padėti spręsti ir kitą opią problemą – kai darbuotojų kvalifikacija ir įgūdžiai neatitinka įmonių poreikių. Nedarbo lygis Lietuvoje jau kurį laiką laikosi ties 7 proc. riba, tačiau nemaža dalis įmonių vis dar teigia sunkiai randančios reikiamų specialistų. Tokias situacijas dažnai lemia švietimo sistemos spragos – nesugebėjimas parengti darbo rinkai reikalingų specialistų, lėtas reagavimas į sparčiai besikeičiančius darbo rinkos poreikius ir per mažas dėmesys darbuotojų perkvalifikavimo programoms.
Negana to, technologijoms perimant vis daugiau fizinės jėgos reikalaujančių funkcijų, o medicinai tobulėjant, ilgėja ir sveiko gyvenimo trukmė. Lietuvoje gyventojai gali tikėtis išlikti sveiki ir produktyvūs maždaug septyneriais metais ilgiau nei prieš du dešimtmečius. Tiesa, sveiko gyvenimo trukmė vis dar atsilieka nuo daugelio turtingų valstybių, tačiau tai taip pat rodo, kad ateityje turime potencialo dar ilgiau išlikti žvalūs ir aktyvūs. Todėl net jei ir susidursime su nepalankiomis demografinėmis tendencijomis, turėsime daugiau laiko prie jų prisitaikyti.
Nėra abejonės, kad prisitaikymas yra ir bus neišvengiamas – turime būti mobilesni darbo rinkoje bei keisti lūkesčius, kad ateities kartos pajėgs užtikrinti mums orias senatvės pensijas. Valstybėms tenka keisti ir vykdomą politiką – efektyvinti švietimo bei sveikatos sistemas. Tokie sprendimai dažnai būna nepopuliarūs, nes mažoms bendruomenėms mokyklos ar sveikatos įstaigos yra ne tik paslaugų teikėjos, bet ir svarbūs darbdaviai. Todėl net ir 2026-aisiais vis dar matome mažėjančio gimstamumo kainą, kurią kartais tenka mokėti patiems mokiniams prastesnio švietimo kaina – pavyzdžiui, kai trečiokai ir ketvirtokai mokosi toje pačioje klasėje. Mažėjantis gyventojų skaičius reiškia, kad valdžios institucijoms vis dažniau reikėtų galvoti ne tik apie gimstamumo skatinimą, bet ir apie pačių institucijų veiklos efektyvinimą bei jų skaičiaus optimizavimą.
Mažėjantis gimstamumas ir neigiamos demografinės tendencijos pastebimos ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių. Vis dėlto tai nereiškia, kad turėtume dėl to panikuoti. Per pastaruosius tris dešimtmečius jau įrodėme, kad mažesnis gyventojų skaičius nebūtinai reiškia mažesnį šalies turtingumą ar potencialą. Taip, šios tendencijos neabejotinai pareikalaus pokyčių ir prisitaikymo, tačiau kalbėti apie demografinę katastrofą šiandien dar gerokai per anksti. Todėl, užuot baiminantis, verta susitelkti į tai, kaip jau šiandien galime sukurti daugiau – produktyvesnę ekonomiką, pažangesnę švietimo sistemą ir stipresnes institucijas.
Komentaro autorė – „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Greta Ilekytė.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
