Adelė
Lietuvių literatūroje detektyvas – retenybė, todėl Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“ neturėtų likti nepastebėtas šio žanro mėgėjų. Knyga akį patraukia ir viršelio dizainu, kurio autorė – Asta Puikienė. Juodame fone ryškiai išsidažiusios moters veidas. Juoda ir raudona: juodos akys, nuvarvėję antakių ir blakstienų dažai bei ryškiai raudonos lūpos ir skruostikauliai. Spalvomis žaidžiama tikslingai. Kadangi detektyvas susijęs su tamsiomis istorijomis, jo pavadinimas įrašytas juodomis raidėmis, o autoriaus pavardė – raudonom. Tai lyg intrigos pradžia: raudonas lūpas sieja su autorium galia kalbėti, pasakoti, tikėtina „kruvinas“ istorijas. Ketvirtame viršelio puslapyje intriga tęsiama: „Šio meistriškai supinto detektyvinio romano autorius apsisprendė likti nežinomas.“
Mano moteriška nuojauta sufleruoja, kad šią knygą parašė moteris, esanti arba buvusi Aukštaitijos regiono žurnalistė. Taip manyti leidžia publicistinis pasakojimo stilius: aiškiai stokojama meninio subtilumo. Pasakojimui gyvybės suteikia šnekamoji kalba, kurioje netrūksta įvairių liaudiškų posakių, šiurkštoko žodyno. Pavyzdžiui, „ ši tema man gardi tiek pat, kaip šūdas su bruknėmis, tačiau vyriausiajai redaktorei privalu ją gromuliuoti.“ ( p.96); „ ji dums pas Tomą į kaimą ir nekiš iš ten nosies.“ (p. 254) Rašytoja(s) puikiai žino kelerių metų kriminalines regiono naujienas. Šio romano stiprioji pusė, kaip ir dera publicistikai, – pasakojimas. O štai veikėjų paveikslai neretai kelia šypseną. Jie pasirodo kaip Antikos teatre – deus ex machina: tada, kada reikia. Ypač psichologiškai nemotyvuoti man pasirodė psichiatrės Lenos ir Marko paveikslai, pritrūko energijos labiau sumegzti puodžiaus Oktavijaus ir Rymės vedybų istoriją, o jau „išrinktųjų“ vaikų dalyvavimas mitologinėse stovyklose visai neįtikėtinas. Mokės jie mat „didelius“ pinigus už tautinės kultūros mokymą! Ne ką geriau ir su Tildos bei Tado meilės istorija. Toks idealus vyras – lyg princo ant balto žirgo etalonas…
Detektyvo žanras reikalauja istoriją pasakoti kaip mįslę. Kuo vėliau skaitytojas ją įmena, tuo kūrinys vertingesnis. O čia jau išmonės romano autorei nepritrūko: tiek visokių siužeto intrigėlių, kad tik spėk reaguoti. Dėl to knygą skaityti nenuobodu. Dar įdomesnė ji turėtų pasirodyti Rokiškio krašto gyventojams. Nors knygos 5 puslapyje teigiama, kad visi šios istorijos personažai išgalvoti, o bet kokie sutapimai yra atsitiktiniai, žiniasklaidoje girdėtos istorijos kai kurias detales daro tikroviškas. Rokiškėnams bus smagaus darbelio norint atskirti, kas tikra, o kas išgalvota, pavyzdžiui, Kriaunų Raganos ir muziejininkės Rožės istorija ir pan.
Knygos pavadinime nurodoma veiksmo vieta – provincija. Iš pirmo žvilgsnio ši aplinkybė lyg ir menkintų pasakojimą, į kurį skaitytojas ruošiasi įsigilinti: vietinės reikšmės istorijos, tad nėra ko daug tikėtis. Skaitant knygą tai, kad veiksmas vyksta užkampyje, tampa siužeto privalumu, nes toliau nuo nereikalingų akių vyksta daug nešvarių žaidimėlių, į kuriuos įsitraukęs bulvarinių žurnalų elitas…
Pavojinga bent kiek detaliau pasakoti detektyvo siužetą, be intrigos jis kaip išvėsusi arbata… Paskutinis knygos sakinys „Žaidimo mes dar nebaigėm, brangioji“ kužda, kad reikia laukti knygos tęsinio.
„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.
