Elena Grygelytė
Ar gali vienoje scenoje tilpti mokslas ir menas, muzika ir šviesa, kosmosas ir gyvi žmonės? Pasirodo – kuo puikiausiai. Tai įrodė visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatatytas spektaklis visai šeimai „Kosmosas+“.
Vienas didžiausių įvykių teatro scenoje po nepriklausomybės atgavimo – taip skambiai šis danų režisierės darbas buvo apibūdintas dar prieš premjerą. Galbūt neteigčiau taip drąsiai, bet neabejoju, jog šis spektaklis tikrai vertas dėmesio. Jau vien dėl to, jog jis yra kitoks.
Pirmiausia reikėtų pastebėti tai, jog Lietuvos scenoje tikrai trūksta spektaklių vyresniems vaikams ir paaugliams – ši amžiaus grupė turi rinktis iš dviejų variantų: arba žiūrėti pasakų motyvais pastatytus darbus, arba jau suaugusiems skirtas rimtų kūrinių interpretacijas. Ir visai be reikalo – sąmoningą žiūrovą reikėtų augintis nenutrūkstamai. Be abejo, „Kosmosas+“ nėra tik konkrečiai paaugliams skirta istorija apie „klasiokų“ gyvenimus, kaip, sakykime, atitinkami serialai, tačiau jauną žmogų turėtų tikrai intriguoti. Tiesą sakant, konkrečios istorijos čia net nėra – tai labiau įdomūs, dažnai negirdėti moksliniai faktai, apvilkti į įspūdingą vizualų, muzikinį drabužį. Ne veltui teigiama, jog vienas iš šio spektaklio tikslų – sudominti žiūrovus mokslu.
(1).jpg)
D. Matvejev nuotr.
Didžiausius komplimentus reikėtų skirti Danijos vizualizacijų kūrėjams, kurių darbas tapo bene svarbiausia spektaklio kalba, sukūrusia įsimintiną kosminę atmosferą. Nereikėtų pamiršti, jog vaizdus čia darniai papildo ir scenoje gyvai atliekama elektroninė muzika. Jos kūrėjams Ernestui Kaušylui bei Mišai Skalskiui puikiai pavyko įgyvendinti režisierės sumanymus, tuo pačiu sėkmingai atvedant šį muzikos stilių į teatro sceną.
Kalbant apie vaidybą, nežinau, ar tikrai labai svarbūs čia buvo aktoriai. Nors ant scenos išvydome naujosios teatro kartos pažibas (Elzę Gudavičiūtę bei Paulių Tamolę), ir senuosius grandus (Vaivą Mainelytę bei Vytautą Rumšą), į kažkokius rimtesnius vaidmenis jų biografijoje tai negalėtų pretenduoti. Kita vertus, vienuolikmečiui Jurgiui Beniui, įkūnijusiam bene pagrindinį spektaklio veikėją Tomą7, tai gali tapti visai neblogu rimtesniu startu teatro scenoje – nors jaunasis aktorius ir neišvengė mažų klaidelių, jo pasirodymo tikrai vertinčiau teigiamai.
Reziumė? Nors turbūt šio spektaklio neįtraukčiau į geriausiųjų matytų sąrašą, jo kitoniškumas tikrai įsirėžia atmintyje. Kurti kitaip, mąstyti kitaip, žvelgti kitaip – Lietuvos teatrui tikrai reikia šviežių vėjų, todėl (neabejotinai) šis kosmosas tikrai vertas pliuso ženklo.
„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ [-[0]-] .
