Eglė
Nedidelis miestelis Švedijos gilumoje. Šiurpi gimnazisto mirtis. Niekas, išskyrus jo geriausią draugę Linėją, neabejoja, jog tai – savižudybė. Šešios merginos, tarp kurių bendra tik tai, kad jos visos mokosi toje pačioje mokykloje. Ir dar tai, kad jos pastebi, jog miestelyje ima dėtis keisti dalykai… Patekėjus raudonajam mėnuliui, ateina senųjų pranašysčių pildymosi metas.
Paaiškėja, jog merginos yra Išrinktosios, turinčios stebuklingų galių. Jog magija ir antgamtiški dalykai iš tiesų egzistuoja. Jog egzistuoja raganos, kurioms paklūsta žemės, vandens, oro, ugnies, medžio ir metalo galios, o merginos – vienos tokių. Joms teks susivienyti, kad galėtų kovoti su atplūstančiomis blogio jėgomis. Kad galėtų išgyventi.
Tačiau tam, kad susivienytų, pirmiausia gali tekti priimti vienoms kitas ir susidraugauti. Tačiau kaip tai padaryti, jei visos – tokios skirtingos? Jei bandyti gražiai bendrauti tarpusavyje beveik tas pat, kas mėginti perbėgti minų lauką?
Nuotykiai, paslaptys ir mistika užkabina ir nepaleidžia, o fantastiniai elementai taip natūraliai įsilieja į Engelsfošo realybę, jog knyga patiks ir tiems, kurie paprastai suka nosį nuo mistinių siužetų. Tikroji knygos stiprybė slypi būtent tame, kas realistiška. Ryškūs merginų psichologiniai portretai, puikiai vystomi charakteriai, nenudailinti, neidealizuoti personažai, tikros problemos – visa tai ne tik prikausto prie knygos, bet ir suteikia jai gylio bei aktualumo.
Kaip švediškam romanui ir priklauso, socialinėms problemoms dėmesio skiriama daug. Iš jauno žmogaus pozicijos kalbama apie įvairias sudėtingas patirtis – valgymo sutrikimus, patyčias mokykloje, nepasitikėjimą savimi, bėgimą iš namų, kaip sunku gyventi su nekenčiamu patėviu ar depresija sergančia motina. Apie visa tai – be jokio moralizavimo ar bereikalingo verkšlenimo. Taip, visi turi problemų. Taip, visiems reikia išmokti su jomis tvarkytis. Taip, visa tai supinta į keistai šiurpų, bet malonų detektyvo, „fantasy“ ir psichologinio romano mišinį.
Knygoje realistiškai vaizduojamas paauglių gyvenimas – taip, daugelis vartoja alkoholį, taip, egzistuoja narkotikų problema, taip, ačiū autoriams, jie nekalba kaip personažai iš privalomos literatūros sąrašo. Būtent tas tikroviškumas ir žavi šioje knygoje. Skaitydamas supranti, kad gauni tikrą dalyką – nesumeluotą, nenudailintą ir jaunatviškai pasiutusį.
„Ratas“ – pirmoji trilogijos apie Engelsfošo miestelį ir keistus jame vykusius nutikimus dalis. Tai reiškia, kad bus daugiau. Daugiau paslapčių, daugiau pavojų, daugiau intrigų, daugiau netobulų, bet tikroviškų veikėjų, kuriuos lengva pamilti. Ir šiek tiek tamsių, bet stipriai įtraukiančių knygų, kuriose kasdienybė pinasi su magija.
Keista, tačiau į daugiau nei dvidešimtį kalbų išverstas paauglių bestseleris Lietuvoje leidžiamas su ženklu „N-18“. Matyt, kažkam pasirodė, jog realybė, kurioje paaugliai kasdien gyvena, yra pernelyg baisi, kad jiems būtų leista apie tai skaityti. Kažin, ar informacijos ribojimas yra geras sprendimas. Juk kaip tik verta kuo daugiau skaityti apie nepatogius dalykus, kad paskui būtų galima apie tai diskutuoti. O perskaičius „Ratą“ galima tikrai įdomiai pasikalbėti apie labai daug ką.
Norisi tikėti, kad visas šis triukšmas neišgąsdins norinčių perskaityti rimtą, gilią, tačiau paaugliškai maištingą ir žaismingą knygą, pilną paslapčių. Norisi, kad knygą atrastų skaitytojai – ir tie, penkiolikos–aštuoniolikos, ir tie, kur karts nuo karto vis dar jaučiasi tokie. O juk tikrai atras. Geroms knygoms visad taip nutinka.
„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.
