Nekomerciniuose kino teatruose žiūrovų skaičiai jau grįžo į priešpandeminį lygį. Tai rodo, kad ėjimas į kiną žmonėms išlieka svarbus, nors filmus patogu žiūrėti ir namuose. Kino teatre juos traukia buvimas kartu su kitais, bendra patirtis ir papildomos vertės, kurias siūlo kino rodymo erdvės.
Žiūrovai tapo reiklesni ne tik pačiam filmui, bet ir viskam, kas jį lydi: jie tikisi jaukios aplinkos, filmo pristatymo ar kitų dalykų, kurie pagilina žiūrėjimo patirtį“, – apie pastarojo dešimtmečio pokyčius pasakoja kino centro „Skalvija“ direktorė, Kino kultūros asociacijos vadovė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė Vilma Levickaitė.
Pokalbyje su ilgamete kino teatro vadove kalbamasi apie žiūrovų ir kino kūrėjų ugdymą per švietimą, studijų laikais pamėgtus filmus ir darbe praverčiančius įgūdžius, įgytus VDU menotyros bei gretutinėse vadybos studijose.
Jau beveik dvidešimt metų „Skalvijai“ vadovaujanti V. Levickaitė pastebi, kad pastaruoju metu netinklinių (nepriklausančių didiesiems komerciniams tinklams) kino teatrų skaičius Lietuvoje stabilizavosi – jų yra apie 7–8. Dėl sudėtingų finansinių sąlygų šiam skaičiui augti kol kas nėra realių galimybių.
„Mums pasisekė, nes esame miesto kino teatras. Kad ir kokia būtų situacija, galime remtis miesto savivalda. Kol politikai nenusprendžia, kad kino teatras nereikalingas, tai padeda išsilaikyti. Vis dėlto nuolat turime galvoti, kaip konkuruojame, kaip tobuliname savo veiklą, kaip augame. Sunku, kai turi mažai panašių kolegų, jautiesi labiau pažeidžiamas, neturi tiek daug tinklaveikos galimybių“, – nevienareikšmišką nekomercinio kino padėtį apibūdina V. Levickaitė.
Anot jos, kino teatrų populiarumo nuosmukių būta ir didesnių, pavyzdžiui, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
„Dažnai mėgstame sieti kino teatrų užsidarymą su tam tikromis krizėmis, bet iš esmės tai buvo pasaulinė tendencija: kino teatrai užsidarinėjo, nes išplito vaizdo kasetės. Dabar situacija stabilizavosi. Tai įvyko būtent todėl, kad įrodyta – visuomet bus žmonių, kurie norės eiti į kino teatrą, nes jiems svarbus poreikis filmą išgyventi kartu su kitais. Filmo žiūrėjimas yra socialinis veiksmas, kaip ir ėjimas į kitus kultūros renginius“, – sako ji.
Augina naują kino žiūrovų ir kūrėjų kartą
Pasak V. Levickaitės, šiandien, vadovaujant kino teatrui, ypač praverčia bazinis rinkodaros principų supratimas, kurį ji įgijo dar studijų laikais. Norint paskatinti žmones eiti į kiną, pirmiausia reikia sukurti tokį poreikį.
Nekomerciniams kino teatrams tai reiškia ne agresyvią reklamą, o ilgalaikį ir nuoseklų žiūrovų ugdymą, pavyzdžiui, per edukacines veiklas. Viena tokių iniciatyvų – programa „Mokausi iš kino“, kasmet į „Skalviją“ atvedanti apie 16 tūkst. moksleivių.
„Mūsų tikslas – parodyti kino įvairovę: kad filmai būna labai skirtingi, kad jie gali skatinti mąstyti, provokuoti kalbėti. Norime, jog jauni žmonės suprastų, kad kinas nėra tik pramoga, kurią pažiūri ir kitą dieną pamiršti. Filmas gali ugdyti, plėsti akiratį, kelti klausimus“, – teigia „Skalvijos“ direktorė.
Kitas svarbus projektas – „Skalvijos“ kino akademija, kuri ėmėsi dar ambicingesnės misijos – ugdyti būsimą kino kūrėjų kartą. Akademijos užsiėmimai supažindina su kino kūrimo procesu ir suteikia tvirtą pagrindą tiems, kurie ateityje nori tapti kino profesionalais. Tarp akademiją baigusiųjų – jau pripažinti režisieriai Marija Kavtaradzė („Tu man nieko neprimeni“) ir Vytautas Katkus („Svečias“).
Menotyra ir vadyba padėjo tvirtus pagrindus karjerai
Prisimindama studijų laikus, V. Levickaitė pasakoja, kad menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete pasirinko gana greitai, nes ją labai traukė šios programos įvairiapusiškumas.
„Dar mokykloje suvokiau, kad sritis, kurioje man labiausiai patinka būti, yra kultūra. Mėgau lankytis renginiuose, dramos teatre, koncertuose. Jau tada pajutau, kiek daug žmogui duoda dalyvavimas kultūriniame gyvenime. Tačiau nežinojau, kurioje kultūros srityje pati norėsiu dirbti, todėl menotyra VDU man tiko idealiai – ji apėmė visas meno šakas, tik iš teorinės pusės“, – pasakoja ji.
V. Levickaitė greitai suprato, kad nori būti ne menininkė, o tarpininkė tarp kultūros kūrėjų ir kultūros dalyvių. Ji pasinaudojo VDU siūloma galimybe šalia pagrindinės studijų programos rinktis ir gretutinę specialybę – vadybą.
„Intuityviai jaučiau, kad vadyba – organizacijų valdymas, veiklų planavimas – yra svarbi ir kultūros lauke. Ten galioja tie patys principai kaip ir versle. Menotyros bakalauras ir verslo vadybos sertifikatas padėjo tvirtus pamatus mano profesiniam keliui kino kultūros srityje. Iš menotyros gavau meno istorijos, kultūros konteksto, meno kūrinių analizės žinių, o iš vadybos – strateginio valdymo, rinkodaros, personalo vadybos, finansų apskaitos pagrindus“, – apibendrina ji.
Įvairiapusis lavinimas – visada aktualus
Kino kultūros asociacijos vadovė prisimena, kad VDU vadybos studijos jau prieš daugiau nei 25 metus garsėjo kaip vienos moderniausių Lietuvoje. Jas baigę draugai pasakojo, kad vėlesnės studijos kituose universitetuose atrodė atsiliekančios, priešingai nei VDU, kuriame buvo pristatomos naujausios vadybos tendencijos, akcentuojamas modernumas.
Ji džiaugiasi, kad universitetas iki šiol išlaiko artes liberales principus – studentams leidžiama laisvai rinktis studijų dalykus, neapsiribojant vien savo specialybe, savarankiškai dėliotis tvarkaraščius, rinktis iš daugiau nei trisdešimties užsienio kalbų, dalyvauti įvairiose papildomose veiklose.
„Man atrodo, įvairiapusis žmogaus lavinimas visada bus labai aktualus. Tai ne tik galimybė gauti kuo platesnį išsilavinimą, bet ir puiki proga lavinti savo pasirinkimo discipliną: sąmoningai mąstyti, kas tau įdomu, susidaryti savų temų paketą. Aš pati naudojau šias galimybes – mokiausi prancūzų ir anglų kalbas“, – sako VDU absolventė.
Studijų pradžioje ją labiausiai traukė ne kinas, o teatras – ypač dėl didelį įspūdį palikusios dėstytojos, teatrologės Vitalijos Truskauskaitės.
„Vitalija buvo tas žmogus, kuris labai daug žmonių patraukė į teatrą. Taip jau būna, kad jauno žmogaus gyvenime mokytojai lemia, ar jis susidomės tam tikra sritimi. Jie gali įkvėpti, sudominti, užburti savo meile dėstomam dalykui – arba ne“, – pasakoja V. Levickaitė. Meilė kinui, anot jos, atėjo vėliau – vėlesnėse studijose, kuriose dėstė kino kritikė Živilė Pipinytė.
Kino paskaitose susipažino su Andrejumi Tarkovskiu
Studijų VDU laikais kino teatrai Kaune išgyveno sudėtingą laikotarpį – jų repertuarai nebuvo gausūs. Vis dėlto vėlyvajame dešimtajame XX a. dešimtmetyje V. Levickaitei didelį įspūdį paliko Jimo Jarmuscho „Negyvėlis“, pamatytas kino teatre „Kanklės“, ir Alano Parkerio miuziklas „Evita“, žiūrėtas „Senajame treste“.
Aptardama tuomet dominusius kino filmus ir režisierius, VDU absolventė išskiria Andrejų Tarkovskį, Ingmarą Bergmaną, Peterį Greenaway ir kitus intelektualaus, filosofiško kino kūrėjus. Su daugeliu jų kūrybos ji susipažino būtent kino paskaitose.
„Iš kino istorijos paskaitų sužinodavome, kurie autoriai yra svarbūs, ir po to tiesiog viską nuomodavomės. Bendrabučio kambaryje turėjau iš namų atsivežusi vaizdo kasečių grotuvą ir televizorių, susikviesdavau draugus iš barako ir rengdavome kino peržiūras. Viskas prasidėjo labai studentiškai. Vėliau pradėjau gilintis labiau. Šiandien man vis dar labai artimas, su mano vidiniu pasauliu rezonuoja šviesaus atminimo Béla Taras“, – pasakoja ji.
Kalbėdama apie naujesnius atradimus, V. Levickaitė mini: „Pernai man labai patiko „Konklava“ ir „Pietinia kronikos“. Pastarasis filmas – tikras fenomenas lietuviškame kine, nes sukurti gerą, kokybišką, žiūrovams patrauklią komediją yra labai sudėtinga.“ Šalia kino, laisvalaikiu ji mėgsta lankytis parodose ir keliauti.
Patarimai abiturientams: klausytis širdies ir būti politiškai aktyviems
Pokalbio pabaigoje, kreipdamasi į dabartinius dvyliktokus, svarstančius dėl savo ateities, Vilma Levickaitė linki jiems įsiklausyti į save ir būti pilietiškai aktyviems.
„Dvyliktokams palinkėčiau kasdien galvoti apie laisvę ir tai, kaip ją apginti. Būtinai domėtis politika, partijomis, dalyvauti rinkimuose. Linkėčiau, kad širdis pasakytų, kur yra jų profesinis kelias, ir kad jie turėtų drąsos ją išgirsti. O tada – kad sugebėtų atsilaikyti prieš kitų spaudimą: tarkime, jei tėvai sakys, jog tai blogas pasirinkimas. Žinoma, svarbu išklausyti vyresnius, neišmesti jų nuomonės iš karto, bet lemiamas turi būti jų pačių sprendimas“, – pabrėžia „Skalvijos“ direktorė.
