Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas) šiuo metu veikia Vokietijoje gyvenančios lietuvių menininkės Neringos Naujokaitės fotografijų paroda „Juoda, balta, pilka“. Nuo rudens atidaryta paroda veiks iki balandžio.
Parodoje pristatomi trys skirtingi tematiniai ir skirtingomis technikomis sukurti fotografijų ciklai, atskleidžiantys autorės santykį su jai svarbiais miestais – Diuseldorfu ir Kaunu.
Serijoje „Last Day“ („Paskutinė diena“) fiksuojama paskutinė Kauno zoologijos sodo diena prieš uždarant jį rekonstrukcijai. Siekdama vizualizuoti su vaikyste susijusią nostalgiją, menininkė pasirinko analoginės fotografijos techniką.
Cikle „Schwarz Weiß Grau“ („Juoda, balta, pilka“) dėmesys sutelkiamas į modernistinio Kauno interjero detales – architektūrinių formų ir linijų sąveiką su šviesa bei iš jos kylančią dinamiką juodai baltoje spalvų paletėje. Abi šios fotografijų serijos iki šiol Lietuvoje dar nebuvo eksponuotos.
Didelio formato spalvotų fotografijų serija „Grey Zone“ („Pilkoji zona“) aktualizuoja barjerų, migracijos, socialinės atskirties ir stereotipų temas. Menininkės objektyve – pastaraisiais metais atsiradusios „pilkosios zonos“ Diuseldorfo ir Biureno žemėlapyje.
Socialinė tematika ir dokumentinis žvilgsnis
Video ir fotografijų projektuose menininkė nagrinėja socialines temas, individo ir jo aplinkos sąveiką, opias visuomenės problemas. Fotografijos ir video medija jai artimos dėl ryšio su realybe – šios priemonės geriausiai atskleidžia Neringos Naujokaitės darbams būdingą dokumentinį charakterį vaizduojant žmones bei socialines ir urbanistines erdves.
Video instaliacijose ir fotografijose dažnai nėra tiesiogiai vaizduojamo žmogaus – jis tarsi lieka už kadro. Tačiau per urbanistines detales, gamtos fragmentus menininkė svarsto atskirties, izoliacijos ir kitus jai svarbius klausimus.
Menotyrininkės Rasos Žukienės įžvalgos
Menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Rasa Žukienė parodos atidarymo metu jautriai ir įžvalgiai kalbėjo apie šią parodą ir joje rodomus ciklus:
„Tai autorės rituališkos savistabos rezultatas. Ji išryškėja, sujautrėja tuose žmonėse, kurie išvyksta iš gimtos vietos ir šalies. Tai žvilgsnis mačiusio kažką kitą, kitur ir kitaip, grįžusio ir todėl matančio aštriau.“
Tarptautinė kūrybinė veikla ir įvertinimai
Neringa Naujokaitė dalyvauja tarptautinėse personalinėse ir grupinėse parodose. Per pastaruosius metus jos darbai eksponuoti muziejuje „Kesselhaus“ Berlyne, Vokietijoje (2025), „Butler Gallery“ Kilkenyje, Airijoje (2025), festivalyje „Digital Icon“ Salonikuose, Graikijoje (2025), „Kunsthalle Düsseldorf“ Vokietijoje (2025), „Crisis Gallery“ Limoje, Peru (2024), Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje (2023), festivalyje „ValenciaPHOTO“ Valensijoje, Ispanijoje (2023), „Frauenmuseum“ Bonoje, Vokietijoje (2023).
Menininkės darbai pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – „NRW CityArtist“ prizas, Tarptautinio moterų fondo „Die Höge“ premija, Idos Gerhardi prizas, Diuseldorfo – Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės sostinės – vaizduojamojo meno premija ir Brėmeno videomeno premija. Neringa Naujokaitė – viena iš aktyviausiai šiuo metu kuriančių lietuvių menininkių Vokietijoje.
Parodos Lietuvoje ir ryšys su Kaunu
Lietuvoje menininkės parodos buvo surengtos galerijoje „Meno parkas“ Kaune. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje 2023 metais vykusioje parodoje „Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvių dailininkai Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar“ buvo eksponuota Neringos Naujokaitės instaliacija „Kitas žvilgsnis“, aktualizuojanti lietuvių migracijos temą.
Šiuo metu jos paroda veikia Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje Kaune.
Interviu su menininke
Neringa Naujokaitė sutiko atsakyti į kelis klausimus apie save, kūrybą ir šiuo metu Kaune veikiančią parodą.
Apie išvykimą į Vokietiją
Jūs jau beveik tris dešimtmečius gyvenate Vokietijoje. Suprantu, kad išvykote gana greitai po studijų Vilniaus dailės akademijoje. Kas nulėmė Jūsų išvykimą – atsivėrusios sienos, noras tobulėti ir išreikšti save meninėje kūryboje kitose erdvėse ar kitos priežastys?
Išvykimą lėmė ir noras studijuoti Diuseldorfo akademijoje, kurią jau pažinojau, ir susiklosčiusios asmeninės aplinkybės, dėl kurių norėjosi pradėti naują etapą kuo toliau nuo tuometės aplinkos.
Studijos Diuseldorfe ir Kelne, atradimas video bei fotografijos
Prašyčiau plačiau papasakoti apie savo studijas Diuseldorfe ir Kelne. Kiek jos Jums kaip kūrėjai suteikė naujų žinių, patirčių ir galimybių? Kaip klostėsi Jūsų profesinė karjera Vokietijoje? Jūsų pagrindinės kūrybos sritys yra fotografija ir videoinstaliacijos. Ar nuo pat pradžių jos atsirado?
Su Diuseldorfo meno akademija buvau susipažinusi dar studijuodama Vilniuje, kai lankiausi kasmetiniame studentų „Rundgange“. Akademijoje nutolau nuo grafikos, pradėjau dirbti erdvėje, kurti instaliacijas. Tuomečiai darbai buvo didelio formato skaidrių instaliacijos – projekcijos ant skulptūrinių objektų ir kitų paviršių. Darbai iš dvimatės erdvės išsivystė į trimatę. Pradėjau dirbti konceptualiai, mane domino ne tik estetiniai aspektai, bet ir turinys. Kūryboje pradėjau atspindėti socialines temas.
Baigusi akademiją, papildomai studijavau audiovizualines medijas Kelno aukštojoje medijų meno mokykloje, kur pradėjau kurti videoinstaliacijas. Laikas, praleistas medijų meno mokykloje, buvo labai svarbus. Įgijau ne tik reikiamų techninių žinių dirbant su audiovizualiomis medijomis, bet ir turėjau galimybę planuoti bei įgyvendinti didelio masto projektus su komanda ir tinkamu biudžetu.
Tarpdisciplininės medijos man suteikia galimybę tiksliai formuluoti savo idėjas. Palaipsniui projektai išsiplėtė iki didelių erdvinių instaliacijų, kuriose derinu video ir skaidrių projekcijas, tekstą ir garsą. Pradėjau eksperimentuoti ir su pačiu projekcijos paviršiumi, kurį dažnai skaidau ir perstumiu į skirtingus erdvės gylius, sukurdama naujas erdvines perspektyvas ir suvokimo situacijas. Instaliacija man yra kompleksiška meno forma – erdvinė patirtis per tam tikrą laiko tarpą. O tokios priemonės kaip video ir fotografija geriausiai atitinka dokumentinį mano darbų turinį – socialinių ir urbanistinių temų analizę.
Lietuviška tapatybė kosmopolitiškame meno pasaulyje
Ką reiškia būti lietuvių menininke Europoje? Kiek tai padeda, o gal trukdo?
Manau, kad meno pasaulyje, kuris yra labai kosmopolitiškas, tautinė tapatybė nėra tokia svarbi. Ji tampa reikšminga tada, kai pats meninis projektas ar parodos koncepcija šią temą iškelia į pirmą planą.
Parodų Lietuvoje svarba
Lietuvoje Jūsų darbai ne kartą rodyti „Meno parko“ galerijoje Kaune, prieš trejus metus videoinstaliacija eksponuota Vytauto Kasiulio muziejaus parodoje „Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvių dailininkai Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar“. Šiuo metu Jūsų paroda veikia Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Kiek Jums svarbu dalyvauti parodose Lietuvoje?
Parodos Lietuvoje man yra labai svarbios, norisi čia sugrįžti. Visada stengiuosi projektų tekstus išversti į lietuvių kalbą specialiai Lietuvos publikai.
Migracijos tema kūryboje
Ar nesuklysiu sakydama, kad migracijos tema Jūsų kūryboje yra svarbi? Kokie šiuolaikinės migracijos aspektai labiausiai jaudina Jus kaip menininkę?
Taip, migracijos tema įvairiais aspektais atsispindi daugelyje mano darbų. Galbūt dėl to, kad pati esu migruojantis žmogus, esu jautri barjerų, socialinės atskirties, tarpkultūrinės komunikacijos klausimams.
Modernusis Kaunas ir art deco
Esate kaunietė. Jūsų kūryboje svarbus aspektas – modernioji Kauno architektūra ir art deco elementai interjeruose. Kaip ši tema atsirado Jūsų kūryboje?
Su modernistiniu interjeru artimiau susipažinau, kai daugiau nei dvejus metus stebėjau ir dokumentavau tarpukario buto restauraciją. Šią patirtį įkūnijau skaidrių ir videoinstaliacijoje „Art Deco“ (2018). Pamilau art deco detales, erdvių proporcijas, Kauno tarpukario pastatų architektūrines formas.
