Pastaraisiais metais vis dažniau skelbiamos teorijos, kvestionuojančios įprastą žmonijos istorijos supratimą. Viena iš jų – nepriklausomo tyrėjo Metju Lakrua teiginiai, esą Žemėje prieš dešimtis tūkstančių metų klestėjo itin išsivysčiusi pasaulinė civilizacija, palikusi pėdsakus įvairiuose žemynuose. Nors akademinė bendruomenė šių idėjų nepripažįsta, jos sulaukia didelio visuomenės dėmesio.
Nepriklausomas tyrėjas Metju Lakrua teigia aptikęs pėdsakų senovinės pasaulinės civilizacijos, kuri, anot jo, egzistavo gerokai anksčiau už žinomas istorines epochas. Ši civilizacija esą paliko visame pasaulyje pasikartojančius simbolius ir architektūrines struktūras, kuriose užkoduotos žinios apie Visatos sandarą ir žmogaus kilmę.
Pasak Lakrua, senoviniuose paminkluose skirtinguose žemynuose – nuo Turkijos iki Egipto, Pietų Amerikos ir Kambodžos – kartojasi tie patys motyvai. Jis išskiria dideles T formos akmens struktūras, trijų lygių įdubimus, laiptuotas piramides, apverstas piramides, liūtų atvaizdus ir sudėtingus geometrinius simbolius.
Tyrėjas įsitikinęs, kad tokie panašūs motyvai atsirasti nepriklausomai skirtingose kultūrose beveik negalėjo. Jo manymu, tai liudija vieną pirminį žinių šaltinį, o ne atskirų civilizacijų savarankišką raidą.
Lakrua teigia, kad šios hipotetinės senosios civilizacijos centras galėjo būti Vano ežero regione dabartinės rytų Turkijos teritorijoje, kurį jis vadina Jonio (Ionis) vardu. Esą būtent ten pirmą kartą pasirodė architektūrinės ir simbolinės schemos, vėliau pasklidusios po kitus žemynus.
Ypač didelę reikšmę jis skiria Kefkalėsio reljefui – bazalto uolų raižiniui, kuriame, anot jo, sutelkti simboliai, analogiški rastiems Gizoje ir Tiuanake. Šis objektas, Lakrua nuomone, leidžia atsekti bendrą pasaulinį architektūros ir simbolikos modelį.
Dar drąsesni yra jo teiginiai apie Egipto paminklus. Tyrėjas mano, kad Sfinksas bei Chafro ir Menkaurės piramidės gali būti daug senesni, nei priimta manyti moksle. Remdamasis astronominiais skaičiavimais – Žemės ašies precesija ir Sfinkso orientacija į Liūto žvaigždyną – Lakrua datuoja jų pirminę išvaizdą maždaug 38 tūkstančiais metų. Tai jis sieja su Jonio civilizacijos laiku. Jo nuomone, iš pradžių Sfinksas galėjo būti suformuotas kaip liūtas, o vėliau permodeliuotas į faraono veidą.
Svarbiausia Lakrua sampratos dalis – „kosmogramos“ idėja. Tai esą senovinė geometrinė schema, atspindinti daugiasluoksnę realybės struktūrą: požeminį pasaulį, fizinį pasaulį ir dangaus sferas, sujungtas centrine ašimi. Tyrėjas tvirtina, kad simboliai ir architektūrinės formos buvo sukurtos tam, jog perduotų palikuonims žinias apie žmogaus prigimtį, jo ryšį su kosmosu ir harmoniją su Visata.
Panašūs motyvai, anot tyrėjo, aptinkami ir Pietų Amerikos architektūroje – ypač Tiuanako ir Puma Punku kompleksuose. Lakrua tvirtina, kad šių vietovių šventyklų planavimas ir laiptuotų piramidžių išdėstymas yra tarsi Egipto statinių atspindys, kas esą patvirtina vienos pirminės civilizacijos egzistavimą.
Tačiau akademinė bendruomenė tokiems teiginiams nepritaria. Dauguma mokslininkų pabrėžia, kad statiniai Vano ežero regione priskiriami Uratų kultūrai ir kitiems gerokai vėlesniems laikotarpiams. Be to, recenzuojamuose moksliniuose tyrimuose nėra patikimų įrodymų, jog iki ledynmečio būtų egzistavusi pasaulinė civilizacija.
Vis dėlto Lakrua laikosi nuomonės, kad šiuolaikinis žmogus prarado ryšį su žiniomis, kurias esą paliko ši hipotetinė civilizacija. Jo manymu, senoviniai simboliai ir architektūrinės struktūros yra savotiškas kodas, saugantis esmines žinias apie Visatą ir žmogaus vietą joje.
