Grobovio Menga – viena įspūdingiausių Europos priešistorinių megalitinių struktūrų – iki šiol atskleidžia vis naujų paslapčių. Nors šis statinys yra senesnis už Egipto piramides ir siejamas su neolito laikų ritualais bei galimu astronominiu jo panaudojimu, naujausi tyrimai parodė, kad jo istorija tęsėsi ir viduramžiais, musulmonų valdymo laikotarpiu. Genetinės analizės suteikė naujų žinių apie žmones, čia laidotus praėjus tūkstančiams metų po jo pastatymo.
Grobovio Menga kompleksas – viena didžiausių priešistorinių akmeninių konstrukcijų Europoje. Jis buvo pastatytas daugiau kaip prieš 5000 metų, netoli šiandieninio Ankveros (Antequera) miesto pietų Ispanijoje. Ši vieta, esanti senesnė už Egipto piramides, buvo svarbus priešistorinių bendruomenių ritualų centras, o kai kurios teorijos teigia, kad ji galėjo turėti ir astronominę reikšmę.
2005 metais archeologai Mengos komplekse aptiko du viduramžių laikų kapus. Buvo nustatyta, kad abu asmenys mirė tarp VIII ir XI amžiaus mūsų eroje. Tai atskleidė, kad grobovio erdvė buvo naudojama ne tik priešistorėje, bet ir daug vėliau – musulmonų valdymo laikotarpiu Pirėnų pusiasalyje.
Žmonių kūnai buvo paguldyti taip, kad jų veidai būtų nukreipti Mekos kryptimi – tai būdingas islamo laidojimo papročių bruožas. Tokia orientacija ir kuklios, be įkapių, kapavietės aiškiai liudija islamo kultūros įtaką ir viduramžių bendruomenių santykį su šia senovine šventviete.
Genetiniai tyrimai
Tarptautinė archeologų ir genetikų grupė, pasitelkusi pažangias senovinės DNR analizės technologijas, pirmą kartą išsamiai ištyrė Mengos grobovio viduramžių palaikus. Buvo taikytos metodikos, nukreiptos į daugiau kaip 1,2 milijono specifinių genetinių žymenų. Tai leido rekonstruoti vieno čia palaidoto asmens genomą – jis tyrimuose žymimas kaip Menga1.
Genetinis Menga1 profilis atskleidė didelę viduramžių Viduržemio jūros regiono populiacijų įvairovę. Jo šeimos kilmė siejama su žemynine Europa, tačiau genetiniai žymenys rodo ryškią giminystę su šiuolaikinėmis Maroko ir Alžyro gyventojų grupėmis. Tai liudija apie transviduržemyninius ryšius ir intensyvius žmonių judėjimo procesus.
Autosominės DNR analizė pateikė dar detalesnį vaizdą. Statistinis modeliavimas rodo, kad Menga1 kilmė susidėjo maždaug iš šių komponentų: apie 44 % – vietinis, geležies amžiaus laikų Pirėnų pusiasalio paveldas, apie 18 % – šiaurės Afrikos kilmė, apie 37 % – Levanto (Rytų Viduržemio) regionui artima kilmė.
Ši genetinė mozaika atitinka kitų Romos imperijos ir ankstyvųjų viduramžių laikų asmenų, rastų Pirėnų pusiasalyje ir Italijoje, genetinius profilius. Ji atspindi intensyvią žmonių, prekių ir idėjų cirkuliaciją Viduržemio baseine.
Tokio pobūdžio įvairovė nėra netikėta. Ištisus šimtmečius Pirėnų pusiasalis buvo įtrauktas į Viduržemio jūros prekybinius tinklus, formuotus finikiečių, romėnų, o vėliau – islamo pasaulio plėtros. Po 711 metų, kai įvyko islamo užkariavimas, judėjimas tarp Pirėnų pusiasalio, Šiaurės Afrikos ir rytinės Viduržemio jūros dalies tik dar labiau sustiprėjo.
Ne „uždara“ civilizacija: šventvietės tęstinumas
Tyrimų rezultatai pasakoja ne tik dviejų viduramžių laikų asmenų istoriją, bet ir praturtina paties paminklo biografiją. Menga nebuvo „užšalusi“ laike priešistorinė relikvija. Viduramžių kapavietės, orientuotos pagal grobovio ašį, rodo sąmoningą ir pagarbų santykį su senąja šventviete – tarsi pripažįstant, kad senosios vietos išlieka reikšmingos net keičiantis kultūroms ir religijoms.
Iš archeologinės pusės Mengos viduramžių laidojimai yra tipiški islamo praktikai: paprasti kapai, jokių įkapių, kūnų orientacija Mekos kryptimi. Tyrėjai pastebi, kad musulmonų bendruomenės Pirėnų pusiasalyje gana dažnai naudojo priešistorinius statinius kaip laidojimo vietas. Islamo pasaulio rašytiniai šaltiniai mini ypatingą susidomėjimą senovės griuvėsiais, kurie neretai buvo laikomi talismanais ar vietomis, kuriose slypi „paslėpta galia“.
Ypač kaimo vietovėse tokios vietos galėjo ilgai išlaikyti šventumo reputaciją, nepriklausomai nuo tuo metu vyraujančios religijos. Menga – ryškus pavyzdys, kaip neolito laikų šventvietė buvo perinterpretuojama ir toliau naudojama po kelių tūkstančių metų.
Sujungus genetinius duomenis, archeologinius radinius ir istorinį kontekstą, tampa aišku, kaip šventos vietos gali išlikti reikšmingos net per dideles kultūrines ir religines permainas. Iš Mengos grobovio gauta DNR papildė ilgą šio paminklo istoriją, tiesiogiai sujungdama neolito statytojus su viduramžių islamo bendruomenėmis pietų Ispanijoje.
