Laikas.lt
Spalio 29 d. Vilniaus menų fabrike „Loftas“ koncertuos krikščioniškojo roko ketveriukė „Skillet“, vedanti iš proto Ameriką. Savo superhitais „Monster“, „Hero“ rokeriai prisaikdino daugiamilijoninę gerbėjų minią visame pasaulyje. Grupė yra nominuota „Grammy“. „Skillet“ lyderis Johnas Cooperis davė interviu, kuriame atvirai pasakoja apie savo tikėjimą, gerbėjų gausą ir santykius su grupėje grojančia žmona Korey.
Pirmiausia, kaip atsitiko, kad „Skillet“ užsiaugino tokią statistiką: galite didžiuotis daugiau nei 160 mln. peržiūrų „Youtube“ ir daugiamilijonine armija gerbėjų, vadinamųjų „Panhead’ų“. Kokias emocijas jums tai sukelia?
Praėjo nemažai laiko, kol „Skillet” užgyveno tokius skaičius. Manau, kad didžiausią įtaką padarė mūsų turai. Mes neturėjome radijo hito bemaž iki 12-ųjų grupės gyvavimo metų. Gerbėjai matė mūsų koncertus gyvai, savo įspūdžius perdavė draugams, pasakojimai plito iš lūpų į lūpas, internete. Mūsų požiūris lėmė, kad visada turėjome tiesioginį ryšį su gerbėjais, bendraujame su jais per savo koncertus. Nors mane vis dar stebina tokia fanų gausa. Tai, ką jie daro dėl mūsų, yra nuostabu!
Lietuva kartais šiek tiek pašaipiai vadinama Marijos žeme – dėl uoliai tikinčių katalikų gausos. Bet nepaisant religinių šaknų, Lietuvoje nėra populiarus krikščioniškasis rokas. „Skillet“ greta kitų savo muzikos apibūdinimų turi ir tokį. Kaip jūs pristatytumėte savo grupės kūrybinę kryptį? Ir kodėl – krikščioniškas rokas?
„Skillet“ dainuoja apie tai, kuo tiki. Būtent taip įsivaizduoju muziką – kaip galimybę pasakyti, kuo aš tikiu, dainuodamas apie dalykus, kurie man yra svarbūs. Tikiuosi, mūsų muzika gali padėti žmonėms, išgyvenantiems sunkų laikotarpį. Bet kad ir kaip būtų, mes turime gerbėjų iš įvairių religinių bendruomenių. Sutinku daugybę „Skillet“ fanų, kurie yra ateistai. Niekada nenorėčiau, kad mano gerbėjai jaustųsi taip, tarsi turėtų tikėti tuo, kuo aš tikiu kaip privalomu dalyku, nes jie klausosi „Skillet“.
Kaip susiformavo santykiai grupėje, turint omeny, kad judu su gitariste ir klavišininke Korey Cooper esate vyras ir žmona? Ar mokate atskirti šeimos klausimus nuo darbinių, ar jums nerūpi, kas yra kas, ir jei kyla kūrybinių ginčų, juose dalyvauja visi?
Vyro ir žmonos santykis grupėje gali būti tikru iššūkiu, bet mes išmokome atskirti darbines problemas nuo šeimyninių rūpesčių. Bet kokiu atveju, kartais gastrolėse kyla įvairių problemų. Kūrybiniu požiūriu aš ir mano žmona vadovaujame grupei ir sprendžiame, kur koncertuoti ir ką dainuoti. Bet tai nėra temos, dėl kurių reikėtų kariauti. Normalu tiesiog tartis su žmogumi kasdieniais klausimais. Be to, visi mūsų grupės nariai yra kaip šeima, nes mes ypač daug laiko praleidžiame kartu keliaudami po pasaulį. Į gastroles imame ir du savo vaikus, kurie tik sustiprina šeimos atmosferą.
Už poros metų „Skillet“ švęs veiklos 20-metį. Kaip grupė užaugo per tuos metus?
Negaliu patikėti, kad grojame taip senai! Per savo karjerą išmokau keletą esminių dalykų: kai sukuri grupę – pradedi verslą. Kuo anksčiau tai supranti, tuo lengviau. Būtų buvę geriau, jei pats būčiau daug anksčiau supratęs, kaip daryti verslą. Be to, reikia suvokti, kad privalėsi ypač daug ir sunkiai dirbti. Kita vertus, negalėsi padaryti kiekvieno dalyko, kurio esi prašomas, arba tiesiog perdegsi. Išmokau tai, kad gyvenime reikia turėti ir kitų prioritetų, ne tik „Skillet“.
Kokioje beprotiškiausioje vietoje yra vykę jūsų koncertai?
Niekada nesvajojau, kad mes apkeliausime aplink pasaulį. Mūsų didžiausi gerbėjai gyvena Pietų Amerikoje ir Rusijoje. Pastarieji – labai aistringi, lojalūs ir kupini pagarbos. Amerikiečiai tokie pat, bet jų kultūra lemia, kad žmonės natūraliai yra daug eskpresyvesni. Ten mus taip myli, kad tenka samdytis asmens sargybinius, kur benuvyktume (Juokiasi).
Ar jaučiate ryškius auditorijos skirtumus Europoje ir JAV?
Europoje nesame tokie dideli kaip Amerikoje. Todėl nesitikiu tokios pat daugiatūkstantinės minios, besiveržiančios į mūsų koncertus. Kad ir kaip būtų, Europoje mes viešime ne taip ir dažnai, todėl gerbėjai, kurie mūsų laukia čia, yra gerokai labiau pašėlę nei amerikiečiai.
Ar planuojant naujojo Europos turo datas ir šalis kilo klausimas: „Lietuva – kur, po galais, tai yra?“ Ar ką nors žinote apie Baltijos šalis?
Tiesą sakant, nelabai daug žinau. Amerikoje mokomės ne tiek ir daug istorijos apie kitas šalis, tiesiog
domimės, kas tuo metu vyksta pasaulyje. Mes studijuojame pasaulį vykdami į turus! Dabar nekantraudami laukiame susitikimo su savo gerbėjais, norime pažinti jūsų šalį.
Vilniuje susitiksime prieš pat Heloviną. Ar jūs jį švenčiate?
Heloviną priimu kaip progą drauge su vaikais pabūti persirengėliais. Daug tikinčiųjų Amerikoje nešvenčia Helovino, turėdami savų priežasčių. Tačiau aš manau, kad tai – smagus laikas padūkti su savo vaikais. Beje, kartą koncertuojant per Heloviną apšildanti grupė persirengė mumis. Aš buvau Žmogus Voras! (Juokiasi.)
Kokias emocijas jums sukelia kitos muzikos kryptys? Ko jūs klausotės savo automobilyje? Ką niūniuojate duše?
Daugiausiai klausausi klasikinio roko, bet nevengiu ir popmuzikos. Keliaudamas pagaunu save, kad nenoriu galvoti apie verslą ir muzikos industrijos „lenktynes“. Tokiu atveju su malonumu klausausi senų rokerių – „AC/DC”, „Metallica“.
Kaip priėmėte tai, kad buvote nominuoti „Grammy“ apdovanojimui? Atšventėte?
Buvau šoko būsenoje, išgirdęs apie nominaciją. Deja, tuo metu buvome labai užsiėmę gastrolėmis ir tiesiog neturėjome laiko atšvęsti tokio įvertinimo. Gailiuosi, nes tikrai būtų buvę smagu!
Ką pasakytumėte paniurėliams, kurių nuotaika įstrigo rudens darganoje?
Ateikite į mūsų koncertą spalio 29 dieną „Lofte“ ir padarykite mus laimingais, vėliau prisipažindami, kad „Skillet“ muzika šį tą jumyse pakeitė!
