Kai bepiločiai orlaiviai pirmą kartą pasirodė parduotuvėse, daugeliui jie atrodė kaip žaislai. Skraidantys, filmuojantys, stebinantys. Juos pirko vaikai, technologijų mėgėjai, kartais fotografai, ieškantys naujų kampų. Tačiau šiandien dronas virš tavo kiemo gali kelti visai kitokį jausmą. Ne susidomėjimą, o nepatogumą, ne nuostabą, o nerimą.
Dronas šalia tavo namų gali reikšti daug ką. Gal kaimynas bando nufilmuoti savo sklypą, gal kažkas bando išbandyti naują modelį. Bet vis daugiau žmonių sako, kad jie jaučiasi stebimi. Ypač kai dronas skraido lėtai, ilgai kabodamas virš vienos vietos, nukreiptas langų link.
Įstatymiškai viskas dažnai atrodo „tvarkoje“, bet emocinis fonas tikrai visai kitoks. Klausimas paprastas. Kada tai dar laikoma hobiu, o kada jau kišimusi į asmeninę erdvę? Ir ar technologijos nepavertė kaimynystės santykių dar trapesniais nei anksčiau?
Iš žaislo į stebėjimo įrankį
Dronai šiandien tapo lengvai prieinami. Juos galima įsigyti bet kur: nuo elektronikos centro iki interneto parduotuvės. Jie turi aukštos raiškos kameras, ilgas skrydžio minutes, kartais net veido atpažinimą. Visa tai – vos už kelių šimtų eurų.
Tai, kas anksčiau buvo profesionalų įrankis, dabar tapo žaidimo forma. Tačiau šis žaidimas nebūtinai malonus visiems. Dronai neretai naudojami be aiškaus tikslo. Jie skrenda virš svetimų sklypų, pro svetimus langus, stabteli virš automobilių ar baseinų. Ir nors žmogus, valdantis droną, gali teigti, kad tiesiog bando funkcijas, jausmas stebimam niekur nedingsta.
Ypač tai jautru mažesniuose miesteliuose ar kaimuose, kur žmonės labiau mato vieni kitus. Kai virš tavo kiemo kas savaitę ratus suka tas pats dronas, natūraliai kyla klausimas – kodėl?
Ar įstatymai spėja su realybe
Pagal Lietuvos teisę, dronai negali skraidyti virš privačių teritorijų be savininko sutikimo, jei tai daroma mažesniu nei tam tikras aukštis ir fiksuojant vaizdą. Tačiau realybėje ribos sunkiai apibrėžiamos. Daugelis žmonių tiesiog nežino, kad tai pažeidimas. Kiti tą daro specialiai, nes žino, kad greičiausiai niekas nepasiskųs.
Be to, įrodyti, kad tave filmavo, ne taip paprasta. Dronas neskleidžia garso, neneša numerio, o jei nufilmuota medžiaga nebuvo paviešinta – formalios žalos kaip ir nėra. Vis dėlto emocinė riba jau seniai peržengta.
Bepiločiai orlaiviai atsidūrė tarp įstatymo raidės ir žmonių privatumo jausmo. Vienas dalykas yra teisė, visai kas kita – pasitikėjimas. Ir kai pastarasis ima trūkinėti, atsiranda konfliktai, skundai, net atviri susidūrimai.
Technologija, kuri mus priartino, bet kartu atitolino
Kai kurie žmonės dronus naudoja prasmingai. Jie padeda stebėti laukinius gyvūnus, dokumentuoti gamtos pokyčius, filmuoti renginius. Bet tuo pačiu dronai tapo dar vienu būdu peržengti ribas be fizinio kontakto.
Sunku atsiriboti nuo minties, kad kažkas gali stebėti tavo kiemą tau to net nežinant. Sunku jaustis saugiam, kai nežinai, ar nufilmuotas tavo vaikas, ar tiesiog gėlių lysvė, o gal stebimi tavo kasdieniniai įpročiai norint įvykdyti vagystę.
Ir net jei nieko blogo neįvyko, pats pojūtis, kad tave galima stebėti be tavo žinios, jau keičia kasdienę patirtį. Tai nėra technologijos kaltė. Tai yra klausimas, kaip mes ją naudojame. Ir kol nėra aiškios etikos kultūros, kol žmonės patys nejaučia ribos, dronų skrydžiai virš svetimų kiemų taps nebe hobiu, o nuolatine įtampa.
Kas toliau
Jei technologija vystosi toliau, o ji vystysis, turės keistis ir mūsų požiūris. Gali būti, kad netrukus atsiras „asmeninio oro burbulo“ samprata. Gali būti, kad privatumo teisės išsiplės į tai, kas virš mūsų galvų, o ne tik tai, kas už užuolaidų.
Šiandien dar galima juokauti apie kaimyną su dronu kaip apie keistuolį, bet rytoj tai jau gali būti saugumo klausimas. Nes kai technologija pasiekia žmones anksčiau nei taisyklės ar supratimas, visada atsiranda erdvė susidūrimams ir ne būtinai ore.
