Sodininkai ją vadina tikru atradimu: sužinokite, kodėl facelija vadinama vienu naudingiausių augalų daržui

Bitinė facelija, dar vadinama mėlynąja facelija (Phacelia tanacetifolia), sparčiai išpopuliarėjo Europoje kaip augalas, vienu metu atliekantis kelias funkcijas. Ji puošia lysves violetiškai melsvais žiedais, pritraukia apdulkintojus ir kartu gali pagerinti dirvos būklę.

Tai vienmetis, iš Šiaurės Amerikos kilęs augalas, kuris vidutiniškai užauga iki maždaug 60–80 centimetrų. Paprastai sužydi praėjus kelioms savaitėms po sėjos, o žydėjimas dažnai tęsiasi nuo vasaros pradžios iki ankstyvo rudens, jei sąlygos palankios.

Didžiausias facelijos privalumas sodininkams yra tai, kad ji laikoma nereiklia ir greitai augančia. Geriausiai jai tinka saulėta vieta ir lengvesnė, laidžiai drenuojama dirva, tačiau ji pakankamai gerai pakelia ir prastesnes sąlygas, jei tik žemė nėra užmirkusi ar labai rūgšti.

Facelija plačiai sėjama kaip tarpinis pasėlis ir žaliasis pūdymas, nes sukaupia daug žaliosios masės ir padeda „atgaivinti“ dirvą. Įterpta į dirvą ji prisideda prie organinės medžiagos didinimo, o tanki šaknų sistema gali pagerinti dirvos struktūrą ir sumažinti paviršinę eroziją.

Ne mažiau svarbi jos vertė yra ryškus patrauklumas apdulkintojams: facelijos nektaras ir žiedadulkės vilioja bites bei kitus vabzdžius, todėl ji dažnai rekomenduojama žydinčioms juostoms ir biologinės įvairovės didinimui. Dėl ilgesnio žydėjimo laikotarpio ji gali tapti patikimu maisto šaltiniu tada, kai sode žydinčių augalų būna mažiau.

Sodinant faceliją dažniausiai siekiama ir praktinės naudos darže. Kaip greitai augantis augalas ji gali uždengti dirvą, slopinti piktžoles ir sumažinti plikų plotų išdžiūvimą, o tai ypač aktualu karštomis, sausesnėmis vasaromis.

Norint geriausio rezultato, faceliją verta sėti etapais, kad žydėjimas tęstųsi kuo ilgiau. Jei tikslas yra dirvos gerinimas, žaliąją masę patariama įterpti dar ne visiškai peržydėjusią, kad ji greičiau suirtų ir taptų lengviau prieinama dirvožemio mikroorganizmams.