Jeigu kada nors pažiūrėjote į savo hortenziją ir pagalvojote, kad būtų smagu turėti dar vieną tokią pačią, vasaris tam puikiai tinka. Žiemos ramybės metu imami sumedėję auginiai dažnai labai sėkmingai įsišaknija ir namų sąlygomis. Tereikia laikytis kelių svarbių taisyklių ir skirti šiek tiek kantrybės.
Auginiai imami tuomet, kai augalas dar nėra „pajudėjęs“ – sultys neteka intensyviai, o dienos jau ima ilgėti. Tokiu metu hortenzija lengviau suformuoja šaknis, nes energiją nukreipia ne į sparčią lapų masę, o į įsišaknijimą. Saugiausia pradėti vasarį ir tęsti iki kovo pradžios, kai augalai dar ilsisi, bet šviesos jau daugiau nei žiemos viduryje.
Prieš nukerpant pirmąją šakelę verta pasiruošti viską iš anksto. Svarbiausia turėti švarų, dezinfekuotą sekatorių arba aštrų peiliuką, kad pjūviai būtų lygūs ir nepažeistų audinių. Taip pat prireiks vazonėlių su drenažo angomis, lengvo substrato ir, jei dauginsite kelias veisles, etikečių, kad vėliau nesusimaišytų.
Šaknų formavimosi skatintojas nėra būtinas, tačiau pirmiesiems bandymams jis gali būti labai naudingas. Jis dažnai padidina sėkmės tikimybę, ypač jei namuose sąlygos nėra idealios arba auginiai imami iš jautresnių veislių. Vis dėlto net ir be jo galima pasiekti gerą rezultatą, jei tik substratas ir drėgmė parinkti teisingai.
Substrato pasirinkimas yra viena svarbiausių sėkmės sąlygų. Sumedėję auginiai mėgsta drėgmę, bet netoleruoja sunkios, šlapios žemės, kurioje trūksta oro. Žemė turi būti puri ir laidi vandeniui, kad perteklius galėtų laisvai nutekėti, o šakelė nepradėtų pūti.
Labai gerai tinka sėjai ir daiginimui skirta žemė, sumaišyta su perlitu santykiu 1:1. Galima naudoti ir nekaitrų, nurūgštintą durpyną, o prireikus tiks ir universali žemė, jei ji nėra suslėgta ir sunki. Vazonėlis visada turi turėti nutekėjimo angas, nes stovintis vanduo lėkštelėje yra dažniausia puvinio ir prarastų auginių priežastis.
Augininiams rinkitės sveikas, vienmetes, per praėjusį sezoną išaugusias ir iki žiemos spėjusias sumedėti šakas. Geriausia, kad auginys būtų maždaug 12–20 cm ilgio ir turėtų bent du aiškiai matomus pumpurų mazgus, o dar geriau – tris. Būtent pumpurų mazgai yra vietos, iš kurių formuojasi šaknys ir vėliau auga nauji ūgliai.
Apatinis pjūvis daromas iškart po pumpuru ir pjaunama tiesiai. Viršutinis pjūvis atliekamas 1–2 cm virš viršutinio pumpuro ir daromas šiek tiek įstrižai, kad būtų lengviau atskirti, kur auginio viršus, o kur apačia. Tai paprasta smulkmena, bet ji padeda išvengti vienos dažniausių klaidų – pasodinti auginį atvirkščiai.
Prieš sodinant substratas turi būti drėgnas, bet ne permirkęs. Suspaudus žemę saujoje ji turėtų susiglausti, tačiau vanduo neturėtų sunktis ar tekėti. Jeigu naudojate šaknų formavimosi skatintoją, į jį merkiama tik apatinė auginio dalis, kad preparatas patektų ten, kur bus formuojamos šaknys.
Tuomet pagaliuku ar pieštuku padaroma skylutė ir auginys įstatomas taip, kad bent vienas pumpurų mazgas būtų po žeme. Jei auginys turi tris mazgus, po žeme galima palikti ir du, nes tai dažnai padidina įsišaknijimo tikimybę. Paprastai į substratą įleidžiama apie pusė arba net du trečdaliai auginio ilgio.
Pasodinus žemę aplink šakelę reikėtų lengvai prispausti, kad neliktų oro tarpų ir auginys tvirtai laikytųsi. Oro kišenės aplink pjūvį gali trukdyti šaknims formuotis ir sudaryti palankias sąlygas džiūvimui. Po pasodinimo laistoma minimaliai, tik tiek, kad substratas tolygiai sudrėktų.
Namų sąlygomis geriausia palaikyti 18–21 °C temperatūrą. Esant žemesnei šilumai šaknys formuojasi labai lėtai, o esant aukštesnei auginiai gali pradėti džiūti, minkštėti ir net supūti. Pastovumas čia svarbiau nei maksimaliai šilta vieta, todėl geriausia vengti radiatorių kaimynystės.
Šviesa vasarį yra ypač reikšminga, todėl geriausia rinktis šviesią palangę be aštrių tiesioginių saulės spindulių. Kuo daugiau natūralios šviesos, tuo tvirčiau elgsis pumpurai, o auginys turės daugiau energijos šaknų formavimuisi. Jei namuose labai tamsu, verta pagalvoti apie papildomą apšvietimą, tačiau dažniausiai pakanka šviesios vietos.
Oro drėgmė neturi būti labai aukšta, nes sumedėję auginiai beveik neišgarina vandens. Vis dėlto jei namuose labai sausa, pirmosiomis dienomis galima uždėti laisvą skaidrų uždangalą, pavyzdžiui, maišelį ar mini šiltnamį. Svarbiausia kasdien trumpai pravėdinti, kad nesikauptų kondensatas ir neatsirastų pelėsis.
Pirmąją savaitę svarbiausia yra stebėti ir nepersistengti su priežiūra. Vazonėliai turėtų stovėti šviesioje vietoje, o temperatūra būti kuo pastovesnė. Drėgmę verta tikrinti kas kelias dienas pirštu – žemė turi būti lengvai drėgna, bet jokiu būdu ne šlapia.
Vėliau nereikėtų nuolat tikrinti, ar jau yra šaknys, tampant auginius iš žemės. Taip dažnai pažeidžiamos vos susiformavusios šaknelės ir visas procesas nusimeta atgal. Laistykite saikingai ir reaguokite tik tuomet, jei matote nerimą keliančius požymius, pavyzdžiui, juodavimą, pelėsį ar aiškų vytimą.
Pirmasis ženklas, kad auginys prigijo, yra pabrinkę pumpurai ir naujų ūglių atsiradimas. Jei labai švelniai pajudinę auginį pajusite pasipriešinimą, tai dažniausiai reiškia, kad šaknys jau formuojasi. Jei pumpurai pradeda sprogti, bet vėliau sudžiūsta, tai dažnai signalizuoja, kad šaknys dar nesusiformavo arba sąlygos netinkamos.
Dažniausia problema yra apatinės auginio dalies pajuodavimas, kuris paprastai rodo per didelę drėgmę arba per žemą temperatūrą. Tokiu atveju auginį verta patrumpinti iki sveikos vietos, pakeisti substratą į lengvesnį ir sumažinti laistymą. Jei po žeme buvo palikti du mazgai, dažnai dar galima išgelbėti situaciją.
Pelėsis ant žemės paviršiaus reiškia, kad trūksta oro cirkuliacijos. Tuomet reikėtų nuimti uždangalą, dažniau vėdinti ir ant paviršiaus paberti perlito, kuris mažina drėgmės perteklių. Jei problema kartojasi, verta patikrinti, ar vazonėlis tikrai turi pakankamai nutekėjimo angų.
Kai auginys akivaizdžiai auga, o šaknys jau tvirtai laiko žemės gumulą, jį galima persodinti į įprastą žemę, skirtą dekoratyviniams krūmams. Vis dėlto į lauką neskubėkite, nes jauni augalai jautrūs staigiems temperatūros pokyčiams. Pavasarį, kai naktimis temperatūra jau laikosi teigiama, daigus būtina palaipsniui grūdinti.
Maždaug vieną ar dvi savaites hortenzijas kasdien išneškite kelioms valandoms į nuo vėjo apsaugotą vietą ir po truputį ilginkite laiką lauke. Tik po tokio grūdinimo jas galima sodinti į nuolatinę vietą sode. Pasodintas jaunas hortenzijas reikia reguliariai stebėti ir laistyti, ypač sausrų metu, nes jų šaknys dar nėra giliai įsitvirtinusios.
