Šildymo sezono metu daugelis pastebi, kad radiatorius (kaloryferis) viršuje yra karštas, o apačioje – gerokai vėsesnis. Dažnai tai kelia įtarimų dėl gedimo ar net katilo (pečiaus) problemų. Vis dėlto toks temperatūrų skirtumas ne visada reiškia rimtą avariją – dažnai pakanka kelių paprastų veiksmų, kuriuos galima atlikti patiems.
Tvarkingai veikiantis radiatorius ne visada yra vienodai karštas per visą savo aukštį. Paprastai viršutinė dalis būna šiltesnė, o apatinė – vėsesnė. Taip yra todėl, kad į radiatorių patenkantis vanduo yra karštesnis už tą, kuris iš jo sugrįžta į sistemą. Maždaug 5–10 laipsnių temperatūrų skirtumas tarp viršaus ir apačios laikomas visiškai normaliu.
Svarbu, kad šiluma mažėtų palaipsniui per visą radiatoriaus aukštį, o ne staigiai baigtųsi aiškiai jaučiamu šaltu ruožu apačioje. Tai reiškia, kad radiatorius gali būti iš dalies vėsus ir vis tiek veikti tinkamai.
Paprastiausia patikra – po keliolikos minučių nuo įjungimo paliesti radiatorių trijose vietose: viršuje, per vidurį ir apačioje. Tai galima padaryti ranka arba dar tiksliau – naudoti paprastą infraraudonųjų spindulių termometrą, kuris parodo paviršiaus temperatūrą neliečiant metalo.
Radiatoriaus darbui didelę įtaką turi ir visa šildymo sistema. Jei keli radiatoriai įkaista greitai, o vienas – aiškiai lėčiau, dažnai priežastis slypi vožtuvuose ir vandens srauto pasiskirstyme. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į garsus: gerai veikianti sistema dirba tyliai, o burbuliavimas ar bildesys dažnai rodo, kad sistemoje yra oro arba bloga cirkuliacija.
Nemažai lemia ir radiatoriaus aplinka. Užuolaidos, dekoratyvinės grotelės ir glaudžiai pastatyti baldai trukdo šilumai sklisti į patalpą ir sudaro įspūdį, kad radiatorius šildo prastai. Jei jį atidengus ir po kelių valandų šildymo kambarys akivaizdžiai sušyla, problema buvo ne sistemoje, o užblokuotame oro judėjime.
Dažniausios priežastys, kodėl radiatorius apačioje šaltas
Dažniausia aiškiai šalto radiatoriaus apačios priežastis – oras radiatoriaus viduje arba tam tikrame vamzdyno ruože. Toks oro „kamštis“ veikia kaip kamštis butelyje ir trukdo vandeniui laisvai cirkuliuoti per visą radiatoriaus paviršių.
Dažnai tokį gedimą lydi burbuliavimas, šniokštimas ar lengvas bildesys, girdimi po šildymo įjungimo. Būdingas požymis – radiatorius gerai kaista tik viršuje, o žemiau šiluma staigiai krenta.
Paprasčiausias būdas pašalinti šią problemą – radiatoriaus nuorinimas. Uždaro tipo sistemose po nuorinimo dažnai tenka dar papildyti sistemą vandeniu ir atstatyti slėgį.
Kita dažna grupė priežasčių – per silpna vandens cirkuliacija. Ją gali riboti per daug prisuktas vožtuvas, blogai veikiantis termostatas arba nuosėdos, besikaupiančios apatinėje radiatoriaus dalyje. Po vasaros sezono neretai pasitaiko, kad termostatinio vožtuvo strypelis užstringa: rankenėlė sukasi normaliai, tačiau vandens prateka per mažai, kad sušildytų visą radiatorių. Panašiai veikia ir dalinai užsuktas grįžtamasis vožtuvas.
Ar šaltas radiatoriaus dugnas reiškia katilo gedimą?
Jeigu didžioji dalis radiatorių namuose šyla normaliai, o tik vienas aiškiai vėsesnis apačioje, priežastis paprastai nebūna katile (pečiuje). Dažniausiai kaltas oras sistemoje, per daug prisukti vožtuvai arba nuosėdos, trukdančios vandeniui cirkuliuoti.
Apie katilo gedimą galima įtarti tik tada, kai atsiranda papildomų požymių: nestabili degiklio veikla, dažnas įrenginio išsijungimas, sunkumai palaikant nustatytą vandens temperatūrą ir slėgio kritimai, kurie greitai kartojasi net ir papildžius sistemą vandeniu.
Pasitaiko ir situacijų, kai šaltas vieno radiatoriaus dugnas rodo visos sistemos problemas. Taip nutinka, kai sistemoje nėra hidraulinės pusiausvyros – vanduo daugiausia teka ten, kur mažiausias pasipriešinimas, o ne tolygiai per visus radiatorius. Tokiu atveju prie katilo esantys radiatoriai kaista labai greitai, o toliausiai esantys gauna per mažai vandens ir atrodo „sugedę“.
Panašūs simptomai atsiranda ir tada, kai per žema tiekimo vandens temperatūra, dažniausiai dėl netinkamai sureguliuoto valdiklio. Tokiu atveju net tvarkingi radiatoriai šildo silpnai, ypač jų apačia.
Ką galima padaryti pačiam, o kada būtinas santechnikas?
Dalis patikros ir priežiūros veiksmų visiškai įmanomi savarankiškai, nes nereikalauja ardyti sistemos ar liesti katilo. Pirmiausia vertėtų atlikti radiatoriaus nuorinimą.
Veiksmų seka: sumažinkite šildymo intensyvumą termostatinėje galvutėje ir palaukite, kol radiatorius nebebus labai karštas. Tadaa paruoškite indą ar šluostę po nuorinimo vožtuvu, kad surinktumėte vandenį. Atsargiai, lėtai atsukite nuorinimo vožtuvą – jei girdite šnypštimą, o vanduo bėga netolygiai, viduje buvo oro. Palaukite, kol srovė taps lygi ir tolygi, tada vožtuvą užsukite.
Po nuorinimo verta patikrinti, ar padavimo ir grįžtamieji vožtuvai nėra per daug prisukti. Daugeliu atvejų ši procedūra leidžia vėl užtikrinti normalų radiatoriaus darbą.
Santechniko pagalbos reikia tuomet, kai paprasti veiksmai nepadeda arba problema greitai sugrįžta. Jei radiatoriaus apačia išlieka šalta net po kelių nuorinimų, dažnai kaltos nuosėdos, kurias galima pašalinti tik specialia įranga plaunant sistemą. Tai sudėtingas darbas, kuriam reikia patirties – be jos lengva sugadinti sistemos elementus.
Specialistas taip pat būtinas, jei įtariamos montavimo klaidos, reikalingas vožtuvų keitimas ar visos sistemos balansavimas. Netinkamai sureguliuoti srautai gali pagerinti šildymą viename kambaryje, bet pabloginti kituose.
Riba, kai verta atsisakyti savarankiškų bandymų, – bet kokie katilo nesklandumai. Pasikartojantys slėgio kritimai, klaidų kodai valdiklyje, nestabili katilo veikla ar savaiminiai išsijungimai rodo, kad būtina profesionali serviso diagnostika.
