Lenkijoje esančioje Mašyckos oloje atlikti tyrimai atskleidė vieną šiurpiausių vėlyvojo paleolito epizodų Europoje. Mokslininkai nustatė, kad maždaug prieš 18 tūkst. metų čia buvo ne tik nužudyti žmonės, bet ir sąmoningai vartotas jų smegenų bei kaulų čiulpų maistas.
Netoli Krokuvos esančioje oloje tyrinėtojai aptiko įrodymų, jog paleolito laikų žmonės valgė žmonių smegenis ir kaulų čiulpus. Radiokarboninis datavimas parodė, kad rastiems palaikams yra apie 18 tūkst. metų. Pasitelkę 3D mikroskopiją, mokslininkai detaliai ištyrė kauluose esančius pjūvius ir lūžius bei nustatė jų kilmę.
Archeologai išanalizavo šimtus kaulų fragmentų, aptiktų oloje dar XIX a. pabaigoje ir per pakartotinius kasinėjimus XX a. šeštajame dešimtmetyje. Ši medžiaga buvo saugoma Krokuvos archeologijos muziejuje. Atliekant naują analizę, dalis kaulų, anksčiau laikytų gyvūnų kaulais, buvo iš naujo identifikuoti kaip žmogaus palaikai.
Tyrimo autorių duomenimis, apie 68 % žmonių palaikų turi pjūvių ir lūžių žymių. Kaukolėse užfiksuoti gilūs pjūviai rodo odos ir minkštųjų audinių šalinimą. Kai kurios kaukolės buvo tyčia suskaldytos – tikėtina, siekiant pasiekti smegenis. Ilgieji kaulai taip pat sistemingai laužyti, kad būtų galima išgauti kaulų čiulpus.
Pažeidimų pobūdis visiškai atitinka gyvūnų skerdimo žymes, rastas tame pačiame olos sluoksnyje. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie sužalojimai negalėjo atsirasti natūraliai ar būti plėšrūnų veiklos rezultatas.
Mašyckos ola datuojama magdaleniniu laikotarpiu – tai vėlyvojo viršutinio paleolito kultūra, garsėjusi sudėtingais akmens įrankiais ir meno kūriniais. Šiai kultūrai priskiriami ir žymieji Lasko bei Altamiros olų piešiniai.
Europoje jau anksčiau buvo žinoma apie vadinamąjį „laidojimo kanibalizmą“, kai mirusiųjų kūno dalys būdavo suvalgomos kaip apeiginio ritualo dalis. Tačiau Mašyckos oloje tyrėjai nerado jokių ceremoninio elgesio su palaikais požymių: kaukolės fragmentai nebuvo paversti simboliniais ar ritualiniais objektais.
Tyrimo autoriai daro prielaidą, kad šiuo atveju greičiausiai kalbama ne apie ritualą, o apie smurtinį epizodą. Jų vertinimu, tai galėjo būti priešų suvalgymas po konflikto – vadinamasis „karo kanibalizmas“.
Archeologinis kontekstas leidžia manyti, kad maisto trūkumas vargiai galėjo būti pagrindinė priežastis. Tame pačiame olos sluoksnyje rasta daug gyvūnų kaulų, rodančių, jog medžioklės ištekliai buvo pakankami.
Mokslininkai neatmeta, kad kanibalizmo priežastimi galėjo tapti konkurencija tarp medžiotojų-rankiotojų grupių, kurios, ledynams traukiantis, plėtė savo teritorijas. Visi žmonių palaikai, panašu, atsidūrė oloje maždaug tuo pačiu metu, o tai gali liudyti vieną intensyvų smurtinį įvykį.
Genetiniai tyrimai rodo, kad Mašyckos regiono žmonės turėjo bendrą protėvį su magdaleninės kultūros gyventojais, gyvenusiais toliau į vakarus. Tai apsunkina paprastą priešpriešą tarp „vietinių“ ir „svetimųjų“ ir didina tikimybę, kad smurtas galėjo vykti tarp artimai giminingų grupių, konkuravusių dėl naujų teritorijų.
Mokslininkai pabrėžia, kad tik šiuolaikiniai analizės metodai leido patikimai atskirti akmens įrankių paliktas žymes nuo natūralių pažeidimų. Taip senos muziejų kolekcijos vėl tapo reikšmingu naujų atradimų šaltiniu.
Mašyckos olos radiniai papildo duomenis iš dar bent keturių Europoje žinomų magdaleninio laikotarpio vietovių, kuriose taip pat užfiksuoti kanibalizmo pėdsakai. Tai leidžia manyti, kad tokia praktika vėlyvajame paleolite nebuvo visiškai išskirtinė.
Be to, kitame Europos regione – Serbijos mieste Gomolavoje – archeologai aptiko ankstyvojo geležies amžiaus bendrą kapavietę. Tyrimai parodė, kad dauguma aukų buvo moterys ir vaikai, o ant jų palaikų aiškiai matyti smurtinės mirties žymės.
