Atlanto vandenyno dugne slypi didžiuliai reljefo dariniai, kurių mastas pranoksta net gerai žinomus sausumos gamtos stebuklus. Vienas tokių objektų – Karališkoji įduba Šiaurės Atlante. Tarptautinė mokslininkų komanda pirmą kartą išsamiai paaiškino, kaip susiformavo ši milžiniška bedugnė, didesnė už Didįjį kanjoną, ir kokie procesai Žemės gelmėse ją nulėmė.
Mokslininkai iš tarptautinės tyrėjų grupės pirmą kartą nustatė, kodėl Šiaurės Atlanto centre atsirado gigantiška įdubų sistema, vadinama Karališkąja įduba. Jos matmenys viršija net Didįjį kanjoną JAV. Naujausi duomenys rodo, kad šios struktūros formavimą lėmė derinys iš tėktoninių plokščių judėjimo ir padidėjusios mantijos temperatūros.
Karališkosios įdubos kompleksas yra maždaug už tūkstančio kilometrų į vakarus nuo Portugalijos. Jis tęsiasi beveik 500 kilometrų ir susideda iš keleto lygiagrečių vagų. Rytinėje komplekso dalyje yra viena giliausių Atlanto vietų – Pik-Depo įduba. Nors vandenyne nėra tokios galios srautų, kurie galėtų „išgraužti“ panašias giliai įsirėžusias slėnių sistemas kaip sausumoje, vandenyno dugne vis dėlto aptinkami reljefai, savo mastu lenkiantys žemyninius atitikmenis.
Tyrimą atliko komanda, vadovaujama GEOMAR vandenynų tyrimų centro Vokietijoje. Nustatyta, kad maždaug prieš 37–24 milijonus metų šis regionas buvo laikina riba tarp Europos ir Afrikos litosferos plokščių. Žemės pluta čia ne tik slinko – ji trūkinėjo iš rytų į vakarus, formuodama ilgas vagas ir įdubas.
Pasak jūrų geologės Antjės Diurkevelden, lemiamą vaidmenį suvaidino neįprastai pastorėjusi ir įkaitusi vandenyninė pluta. Tyrėjų nuomone, tokias sąlygas sukūrė aktyvus mantijos šaltinis – ankstyvoji dabartinio Azorų mantijos plūmo šaka. Karšto medžiagos iškilimas iš gilių Žemės sluoksnių susilpnino plutą ir padarė ją gerokai jautresnę tėktoniniams lūžiams būtent šiame regione.
Komanda pažymi, kad vėliau, kai plokščių riba pasislinko piečiau, į dabartinių Azorų salų regioną, naujų vagų formavimasis Karališkojoje įduboje sustojo. Tai rodo tiesioginį ryšį tarp mantijos gelmėse vykstančių procesų ir viršutinių Žemės plutos sluoksnių deformacijų.
Gauti rezultatai padeda geriau suprasti ir dabartinius tėktoninius procesus. Azorų regione šiandien formuojasi nauja vagų sistema – Terseiros rifto zona, kuri taip pat vystosi virš pastorėjusios vandenyninės plutos.
Tyrimo medžiaga buvo surinkta 2020 metais vykusios ekspedicijos M168 metu, plaukiant moksliniu laivu „METEOR“. Naudodami aukštos raiškos hidro-lokatorių, mokslininkai sudarė detalų vandenyno dugno žemėlapį ir paėmė vulkaninių uolienų mėginius. Vėliau jie buvo analizuojami laboratorijose, o jų amžių nustatė Viskonsino-Madisono universiteto (JAV) specialistai.
Ankstesni unikalūs geologiniai tyrimai Japonijos įduboje taip pat padėjo geriau suprasti, kodėl 2011 metų žemės drebėjimas buvo tokios neregėtos galios – jis sukėlė pražūtingą cunamį ir avariją „Fukušima-1“ atominei elektrinei. Tokie darbai leidžia giliau pažinti ne tik atskirų regionų geologinę raidą, bet ir bendrus procesus, lemiančius stichinių katastrofų riziką Žemėje.
