Sparčiai augantis dirbtinio intelekto (DI) panaudojimas verčia visą pasaulį iš naujo vertinti energetikos planus. JAV mokslininkai ir verslo atstovai skaičiuoja, kad jau artimiausiais dešimtmečiais būtent DI centrų duomenų poreikiai gali tapti vienu svarbiausių elektros suvartojimo augimo veiksnių.
Dėl to ieškoma ne tik atsinaujinančių, bet ir visiškai naujo tipo, stabiliai veikiančių energijos šaltinių. Vienas ambicingiausių sumanymų – žemyninius duomenų centrus maitinti branduoliniais reaktoriais, išmontuotais iš karo laivų.
Dirbtinis intelektas reikalauja elektros – ir labai daug elektros. Prognozuojama, kad Jungtinėse Valstijose duomenų centrai, aptarnaujantys DI sistemas, iki 2035 metų gali lemti net iki 40 proc. viso elektros energijos paklausos augimo. Tokie skaičiai verčia iš pagrindų pergalvoti energetikos politiką, įskaitant ir planus, susijusius su atsinaujinančiais energijos ištekliais bei nepastovia jų generacija.
Šioje situacijoje atsirado projektų vystytojas, pasiūlęs sprendimą, primenantį mokslinės fantastikos scenarijų: duomenų centrams maitinti panaudoti nuo lėktuvnešių nuimtus branduolinius reaktorius.
Lėktuvnešio reaktorius vietoj elektrinės
Teksaso bendrovė „HGP Intelligent Energy“ siūlo remtis jau išbandytais reaktoriais, kurie šiandien varo JAV superlėktuvnešius „Gerald R. Ford“ klasės laivuose. Projektas „CoreHeld“ numato sukurti sausumos objektą, sudarytą iš dviejų karinių branduolinių reaktorių. Toks kompleksas galėtų nuolat tiekti iki 520 MW galios – tiek pakaktų labai dideliems duomenų centrų masyvams.
Demonstracinę jėgainę planuojama pastatyti iki 2029 metų Oak Ridge nacionalinėje laboratorijoje – viename simbolinių JAV branduolinės energetikos centrų.
Esminis projekto argumentas – ekonomika. „HGP Intelligent Energy“ skaičiavimais, tokio dviejų reaktorių komplekso kaina siektų apie 1,8–2,1 mlrd. JAV dolerių. Nors suma didelė, ji vis tiek mažesnė nei daugumos klasikinių branduolinių elektrinių ar net dalies mažųjų moduliariųjų reaktorių (SMR) projektų biudžetai. Be to, laivų reaktoriai yra konstrukcijos, kurios per daugelį metų eksploatacijos mūšio laivuose jau įrodė savo patikimumą, todėl jų licencijavimas ir diegimas teoriškai galėtų būti spartesnis.

Kodėl karinis jūrų laivynas vilioja technologijų gigantus?
Kariniai reaktoriai kuriami taip, kad būtų maksimaliai patikimi, ilgai veiktų be kuro papildymo ir pasižymėtų aukštu pasyviojo saugumo lygiu. Naujausios jų versijos gali dirbti net iki pusės amžiaus nepapildant branduolinio kuro. Duomenų centrams, kurie privalo veikti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, tai – beveik idealus scenarijus.
Ne mažiau svarbus ir reguliavimas. JAV civilines atomines elektrines prižiūri ir licencijuoja Branduolinio reguliavimo komisija (Nuclear Regulatory Commission) – tai ilgas ir brangus procesas. Karo laivyno reaktoriai priskiriami Energetikos departamento (DOE) ir JAV karinio jūrų laivyno jurisdikcijai. „HGP Intelligent Energy“ siūlo hibridinį reguliavimo modelį, kuris teoriškai leistų daug greičiau gauti leidimus ir pradėti realias statybas.
Didžiausias iššūkis – kuras ir saugumas
Vis dėlto problemų netrūksta. Laivų reaktoriai naudoja itin aukštai praturtintą uraną, kuriame apie 93 proc. sudaro U‑235 izotopas. Toks kuras turi aiškią karinę reikšmę ir kelia rimtų klausimų dėl tarptautinio saugumo bei atitikties branduolinio ginklų neplatinimo sutartims.
Planuojama, kad maždaug apie 2030 metus būtų galima pereiti prie mažiau praturtinto urano, labiau tinkamo civiliniams objektams. Tačiau ir tokiu atveju išlieka poreikis ypač griežtai saugoti pačią technologiją, su ja susijusią dokumentaciją ir objektų infrastruktūrą.
Nepaisant šių iššūkių, projekto autoriai nusiteikę optimistiškai. „Jau šiandien žinome, kaip tai daryti saugiai ir dideliu mastu, be to, turime tvirtą investuotojų ir partnerių bazę, kuri dalijasi šia vizija“, – pabrėžia „HGP Intelligent Energy“ vadovas Gregory Forero.

