Archeologai ir klimatologai jau daugelį metų mėgina atsakyti į klausimą, kodėl žemdirbystė ir pirmosios sėslios bendruomenės atsirado būtent Derlingajame pusmėnulyje. Nauji tyrimai rodo, kad atsakymo reikia ieškoti ne tik senovės gyvenvietėse ar dirvožemyje, bet ir kalnų gelmėse – kurdų urvuose Irake. Iš vieno stalagmito gauta klimato raida padeda tiksliau suprasti, kaip besikeičiančios aplinkos sąlygos skatino žmones pereiti nuo klajokliško gyvenimo prie žemdirbystės.
Derlingasis pusmėnulis – teritorija, apimanti dabartinį Iraką, Siriją, dalį Turkijos ir Irano, – laikoma viena iš pirmųjų vietų Žemėje, kur žmonės pradėjo sistemingai auginti augalus ir prijaukinti gyvulius. Naujas tyrimas rodo, kad lemiamą vaidmenį šiame procese galėjo turėti klimato kaita paskutinio ledynmečio pabaigoje.
Naujausi duomenys gauti iš stalagmito, aptikto Hsārok urve Kurdistane. Stalagmitas – tai nuo urvo dugno į viršų auganti kalkinė nuosėdinė forma (nuo lubų žemyn augantys dariniai vadinami stalaktitais). Jo viduje išlikęs cheminių elementų ir izotopų „įrašas“ sudarė galimybę mokslininkams atkurti klimato pokyčius laikotarpiu nuo maždaug 18 tūkst. iki 7,5 tūkst. metų prieš dabartį – tai laikotarpis, kai Žemė pamažu traukėsi iš paskutinio ledynmečio.
Hsārok urvas yra visai netoli slėnių, kuriuose vėliau gimė žemdirbystė. Analizuodami stalagmito sluoksnius, tyrėjai nustatė, kad maždaug prieš 14 560 metų regione smarkiai padidėjo kritulių kiekis. Tai atsispindi spartesniame kalkinių nuosėdų kaupimesi – stalagmitas ėmė augti greičiau.
Vėliau, maždaug prieš 12 700 metų, aplinka tapo gerokai sausesnė ir dulkėtesnė. Tai rodo padidėjusios bario, stroncio, cinko ir natrio koncentracijos stalagmito sluoksniuose. Svarbiausia tai, kad šių vietinių pokyčių ritmas idealiai sutampa su Grenlandijos ledo gręžinių duomenimis: su atšilimu Bølling–Allerød laikotarpiu ir vėlesniu staigiu atšalimu, vadinamuoju jaunesniuoju driju.
Toks tikslus vietinio „klimato dienoraščio“ ir globalių įrašų sutapimas yra labai retas. Jis leidžia daug patikimiau sieti konkrečius regioninius pokyčius su pasaulinėmis klimato tendencijomis ir tiksliau datuoti žmonių veiklos virsmus.
Tyrimo rezultatai dera ir su archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, Palegawros urvas, esantis maždaug už 140 kilometrų nuo Hsārok, buvo periodiškai apgyvendinamas: žmonės čia dažniau leisdavo vasaras atšilimo fazėmis ir apleisdavo šią vietą, kai regione darydavosi sausa. Šie žmonių sugrįžimai į Palegawrą labai gerai sutampa su atšilimo laikotarpiais, identifikuotais pagal Hsārok stalagmito duomenis.
Kaip klimatas formavo pirmąsias bendruomenes?
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad holoceno pradžioje Zagroso kalnų šlaitai sudarė savotišką „mozaikinį“ kraštovaizdį: tai buvo nedidelės, bet itin derlingos teritorijos, išsibarsčiusios skirtinguose aukščiuose ir ekotonuose – atvirose giraitėse, žolėtose lygumose, upių slėniuose.
Toks įvairialypis ir nuolat besikeičiantis aplinkos fonas skatino žmones gyventi labai lanksčiai: keisti stovyklas pagal sezoną, naudotis skirtinguose aukščiuose esančiais maisto ir vandens šaltiniais, prisitaikyti prie nepastovių sąlygų. Nuolatinis judėjimas tarp šių „salų“ galėjo ugdyti gebėjimą greitai prisitaikyti prie naujų situacijų.
Pasak mokslininkų, būtent toks gyvenimas kintančiomis sąlygomis galėjo išugdyti žmonėms reikalingą lankstumą ir išradingumą. Kai klimatas tapo stabilesnis, ši patirtis leido efektyviai išnaudoti naujas galimybes: pradėti sistemingai auginti laukines javų rūšis, jas selekcionuoti, prijaukinti gyvulius ir galiausiai sukurti pirmąsias sėslias žemdirbių bendruomenes.
Hsārok urvo stalagmito tyrimas parodė, kad civilizacijos ištakos glaudžiai susijusios su klimato istorija. Žemdirbystė ir miestai neatsirado „staiga“ – juos lėmė tūkstantmečius trukęs žmonių prisitaikymas prie sudėtingos ir nuolat besikeičiančios aplinkos.
