Ar įmanoma per mėnesį pagerinti savijautą vien sumažinus duonos kiekį? Žurnalistės Rosamund Dean asmeninis eksperimentas parodė, kad sąmoningai atsisakius duonos ir kepinių 30-čiai dienų galima pastebimai paveikti svorį, kraujospūdį, cholesterolio rodiklius ir energijos lygį. Žemiau – jos patirtis ir išvados, kurias nesunku pritaikyti kasdienybėje.
Rosamund nusprendė atlikti eksperimentą su savimi: mėnesiui visiškai atsisakyti duonos ir stebėti, kaip tai paveiks jos sveikatą, kūno svorį bei bendrą savijautą.
Kodėl ji nusprendė atsisakyti duonos?
Prieš kelerius metus Rosamund buvo diagnozuota onkologinė liga. Pasiekusi remisiją, ji iš esmės peržiūrėjo savo gyvenimo būdą ir mitybą, siekdama sumažinti ligos atsinaujinimo riziką.
Kaip pati pripažįsta, duona buvo neatsiejama jos kasdienio raciono dalis: skrudinta duona pusryčiams, sumuštiniai pietums, įvairūs kepiniai užkandžiams dienos metu. Ilgainiui ši meilė duonai ir bandelėms ėmė atsispindėti ir kūno svoryje, ir savijautoje. Tuomet ji nusprendė pasitikrinti, ar sugebės ištverti mėnesį be duonos ir ar toks pokytis turės realios naudos.
Kaip vyko eksperimentas?
Didžiausias iššūkis buvo atsisakyti įprastos duonos riekelės prie sriubos – be jos pietūs atrodė tarsi „nepilni“. Gydytojo patarimu Rosamund padidino baltymų, skaidulų ir neapdorotų, maistingų produktų kiekį racione, kad išvengtų nuolatinio alkio jausmo.
Duoną ir bandeles ji pakeitė kitais pasirinkimais: valgė daugiau daržovių ir ankštinių, į sriubas dėjo pupelių bei lęšių, įprastus užkandžius keitė riešutais, o pirkdama produktus daugiau dėmesio skyrė jų sudėčiai.
Po kiek laiko ji pastebėjo svarbų dalyką: dažnai duoną valgydavo ne todėl, kad iš tiesų buvo alkana, o dėl nuobodulio ar patiriamo streso. Kepiniai jai veikė kaip emocinis „paguodos maistas“.
Kas pasikeitė per mėnesį?
Pasibaigus 30 dienų eksperimentui, Rosamund užfiksavo kelis ryškius pokyčius:
- svoris sumažėjo 2 kg;
- normalizavosi kraujospūdis;
- „blogojo“ (MTL) cholesterolio lygis sumažėjo nuo 3,2 iki 2,5 mmol/l;
- padaugėjo energijos;
- sumažėjo spontaniško užkandžiavimo poreikis.
Be to, ji išmoko geriau atskirti tikrą alkį nuo emocinio ir nebeužkandžiauti vien tam, kad nusiramintų ar prasiblaškytų.
Nors rezultatai buvo teigiami, Rosamund neketina visam laikui visiškai atsisakyti duonos. Dabar ji dažniau renkasi pilno grūdo gaminius arba kepa duoną namuose, kad galėtų geriau kontroliuoti sudėtį.
Pagrindinė jos išvada paprasta: problema dažniausiai nėra pati duona, o jos kiekis ir kokybė. Kur kas svarbiau – balansas, įvairovė ir sąmoningas požiūris į mitybą, o ne radikalūs draudimai.
