Fizinis aktyvumas nuo seno laikomas vienu svarbiausių geros sveikatos pagrindų. Įrodyta, kad reguliarus judėjimas stiprina širdį, imuninę sistemą, gerina emocinę savijautą ir net mažina riziką, jog vėžys atsinaujins po gydymo. Tačiau naujausi duomenys meta netikėtą klausimą, ar itin didelio krūvio ištvermės treniruotės gali turėti ir pavojų?
2025 metais vykusiame Amerikos klinikinės onkologijos draugijos susitikime tyrėjai iš Inova Schar vėžio instituto paskelbė netikėtus rezultatus. Paaiškėjo, kad nemažai maratonų ir ultramaratonų bėgikų turėjo ikivėžinių darinių storojoje žarnoje.
Iš šimto sportininkų, kurių amžius siekė nuo 35 iki 50 metų, net 15 procentų buvo nustatyti pažengę adenomai, kurie gali virsti žarnyno vėžiu, o 41 procentas turėjo bent po vieną adenominį darinį.
Iš pirmo žvilgsnio tokie duomenys atrodo prieštaringi. Dešimtmečius tyrimai rodė, kad fizinis aktyvumas mažina vėžio riziką, įskaitant žarnyno navikus. Tačiau šis tyrimas neatmeta ankstesnių įrodymų, tai jis tik leidžia manyti, jog labai siaura grupė, ypač intensyviai sportuojantys ištvermės atletai, gali patirti specifinį žarnyno stresą.
Tai galėtų ilgainiui padidinti tikimybę atsirasti ikivėžiniams pokyčiams. Ekspertai pabrėžia, kad vis dažniau fiksuojami jauni pacientai, kuriems diagnozuojamas storosios žarnos vėžys, tačiau iki šiol priežastys nėra iki galo aiškios.
Šiame tyrime buvo sąmoningai atmesti žmonės, turintys genetinių ligų ar ankstesnių žarnyno problemų, kad rezultatai atspindėtų tik sportininkus, kurie, atrodytų, neturi padidintos rizikos. Nepaisant to, jų organizme rasta daugiau pažeidimų nei tikėtasi šiai amžiaus grupei.
Galimi paaiškinimai
Viena iš teorijų teigia, kad ilgalaikių ir intensyvių treniruočių metu sumažėja kraujo pratekėjimas į žarnyną. Tai gali sukelti vadinamąjį bėgiko kolitą, spazmus ir net kraujavimą po ilgo bėgimo. Pakartotiniai deguonies trūkumo, uždegimo ir audinių atsistatymo ciklai teoriškai gali paskatinti adenomos vystymąsi.
Tyrėjai rėmėsi sportininkų pasakojimais apie dažnus virškinimo sutrikimus, nors tiesiogiai kraujotakos ar uždegimo rodiklių nematavo. Be to, nebuvo atsižvelgta į kitus galimus veiksnius, pavyzdžiui, mitybos ypatumus, skysčių vartojimo strategijas ar nesteroidinių vaistų nuo uždegimo naudojimą. Svarbu pabrėžti, kad šis darbas dar neįrodo tiesioginio ryšio tarp ištvermės bėgimų ir vėžio.
Dauguma jauno amžiaus žarnyno vėžio atvejų pasitaiko ne tarp sportininkų. Be to, tyrimas neduoda atsakymo, ar panaši rizika egzistuoja atliekant vidutinio intensyvumo treniruotes. Lyginant rezultatus su bendros populiacijos duomenimis, skirtumai yra reikšmingi, bet vis dar preliminarūs. Todėl tai turėtų būti laikoma atspirties tašku tolesniems tyrimams, o ne raginimu keisti visuotinę fizinio aktyvumo politiką.
Praktinės pamokos bėgikams
Vis dėlto ši analizė suteikia keletą naudingų įžvalgų. Pirmiausia, jei bėgikas pastebi kraują išmatose, ilgalaikius virškinimo sutrikimus ar nepaaiškinamą pilvo skausmą, tai neturėtų būti nurašoma tik kaip įprastas bėgimo padarinys.
Tokie simptomai gali būti įspėjamasis ženklas. Onkologai pabrėžia, kad net jauniems sportininkams, patiriantiems kraujavimą po ilgo bėgimo, reikėtų atlikti profilaktinę patikrą. Kolonoskopija leidžia pašalinti ikivėžinius darinius dar prieš jiems tampant pavojingais.
Antra, tyrimas primena, kad egzistuoja didelis skirtumas tarp fizinio aktyvumo sveikatai ir sporto, peržengiančio žmogaus galimybių ribas. Patikimiausi duomenys rodo, jog vėžio prevencijai ir bendrai gerai savijautai užtenka reguliarios vidutinio intensyvumo veiklos.
Tolimesnės perspektyvos
Jei ateityje bus patvirtinta sąsaja, gali būti pakeistos patikros rekomendacijos, skirtos specialiai didelės apimties treniruotes atliekantiems sportininkams. Gali būti siūloma pradėti kolonoskopijas anksčiau nei šiuo metu nustatyta 45 metų amžiaus riba. Be to, sportininkai ir treneriai galėtų daugiau dėmesio skirti mitybai, hidratacijai, poilsiui bei vengti nereikalingų priešuždegiminių vaistų.
Tuo pačiu svarbu neužmiršti, kad fizinis aktyvumas išlieka viena veiksmingiausių priemonių kovoje su vėžiu. Pastarieji tyrimai nėra priežastis panikuoti ar atsisakyti bėgimo, bet jie ragina būti dėmesingiems, ypač kai atsiranda nerimą keliančių simptomų.
Naujasis tyrimas išryškino klausimą, apie kurį ilgą laiką buvo kalbama tik tarp specialistų ar ekstremalus ištvermės sportas gali turėti šalutinį poveikį sveikatai. Atsakymų dar trūksta, bet pirmieji signalai rodo, kad jauniems maratonų ir ultramaratonų bėgikams gali būti verta atidžiau stebėti savo virškinimo sistemos būklę.
Kol mokslas ieško daugiau įrodymų, geriausia išlikti budriems, įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus ir nepamiršti, kad net ekstremalaus sporto atveju svarbiausia yra sveikata.
