Vienas aktualiausių rudens klausimų – kada genėti medžius ir krūmus? Arboristas ir sodininkas Gvidas Leiburgas aiškina, kad dabar šakų genėti nereikėtų, nes dar nenubyrėjo lapai. Iš jų maisto medžiagos keliauja į kamienus ir šaknis ir bus panaudotos augalų žiemojimui.
„Kai lapai nubyrės, tada galėsime tai daryti,“ – aiškina specialistas ir pabrėžia, jog vis dėlto šiuos darbus geriau atidėti ankstyvam pavasariui. „Kad nebūtų taip, jog dabar nupjaunam, per žiemą spaudžia dideli šalčiai ir žaizdos giliai įšąla,“ – pabrėžia jis.
Svarbu rūpintis medžių lajos struktūra, kad jie būtų stabilūs ir nelūžtų. Arboristas atkreipia dėmesį, kad labai svarbu, kokiu kampu auga šakos. Jei susiformuoja įaugusi žievė, tai reiškia blogą šakos kampą, ir tokia šaka gali lengvai nulūžti.
Lapkritį jauniems vaismedžiams reikėtų nubaltinti (nukalkinti) kamienus – tai padės išvengti žievės nudegimų. Taip pat metas sutvarkyti avietes ir gervuoges.
„Rudenines avietes po derliaus reikėtų pilnai nukirpti iki žemės, o vasarinėms avietėms galima atlikti nedidelį retinimą. Gervuoges taip pat galima patrumpinti, kad nebūtų tokios ilgos,“ – pataria G. Leiburgas.
Artėjant šalnoms, palankus metas apkarpyti rabarbarus. Prieš žiemą juos reikėtų pamulčiuoti plonu durpių sluoksniu.
Ruošiant sodą šaltajam metų laikui, patartina aplink vaismedžius įrengti apsauginius tinklus ar tvorėles – jie apsaugos nuo miško žvėrių, atkeliaujančių nugraužti žievės.
Kai kuriuos želdinius reikia paruošti žiemojimui, tačiau tai reikėtų daryti tik tada, kai iš tikrųjų prasidės žiema, nes šiuo metu lauke dar pakankamai šilta. Pastaruoju metu soduose vis dažniau sodinami egzotiniai augalai – kad jie ištvertų žiemą, juos būtina pridengti šakomis ar mulčiu.
„Vaismedžių nesistengiame bet kokia kaina dengti ir globoti – jei jie nenorės čia gyventi mūsų klimato sąlygomis, tegu ir negyvena,“ – sako G. Leiburgas.
Spalis – palankus metas tujų sodinimui, pabrėžia medelyno „Zaļenieku“ gamybos skyriaus vadovė Daiga Blumenaua. Taip pat spalį sodinamos tulpės, narcizai ir hiacintai – iki žiemos jie turi spėti įsišaknyti. Lapkritį tinkamas laikas sodinti česnakus.
Biologinės įvairovės didinimas sode
Kiekvienas savo kiemo sode gali prisidėti ir prie biologinės įvairovės išsaugojimo.
Tvarkant aplinką, G. Leiburgas pataria palikti kelmų, nesuskaldytų rąstų ir stambesnių nulūžusių šakų – tai taps savotiškomis oazėmis vabzdžiams. Negyva mediena sudaro puikias buveines ir saugomoms rūšims, pavyzdžiui, marmurinei rožvabalei bei blizgiajai skruzdėlei.
Arboristas pabrėžia, kad sodas neturi būti steriliai švarus, o visų lapų nebūtina surinkti. Jei nukritę lapai vis dėlto grėbiami, jų negalima deginti. „Lapai arba paliekami vietoje – pjaunant žolę jie susiskaido, arba natūraliai suyra, arba surenkami ir kompostuojami,“ – aiškina jis.
Klimato kaita: egzotiškesni augalai, nauji kenkėjai ir ligos
G. Leiburgas pats gali pasidžiaugti puikiu graikinių riešutų derliumi, nors paukščiai jau spėjo dalį jų paragauti. Tai vienas iš pavyzdžių, kad dėl klimato kaitos tampa įmanoma auginti vis egzotiškesnes rūšis.
Latvijos nacionalinio gamtos muziejaus botanikė Lauma Miķelsone-Šibeika teigia, jog dabar, spalio viduryje, aptinkamos rūšys prieš 15–20 metų būtų atrodžiusios neįtikėtinos: „Žydi raudonieji dobilai, kurie mums – klasikinė Joninių žolė. Kolega iš Grīziņkalnio apylinkių atnešė tokį Pietų Amerikos augalą, tikrą šilumamėgį – nikandrą. Kažkas jį augino savo sode, tačiau dėl pakankamai šilto ir drėgno klimato jis aptinkamas ir miesto aplinkoje.“
Dėl klimato kaitos plinta svetimžemiai augalai, darantys žalą vietos gamtai. Šiemet Latvijoje nustatyta nauja rūšis – geltonoji rudmargė, kuri yra parazitas.
Kartu soduose atsiranda ir naujų kenkėjų bei ligų. „Plinta įvairios puvės, ligos. Pavyzdžiui, dabar, rudenį, ravėdami dažnai matome tokį augalą kaip galinsoga, kurios kitas pavadinimas – smulkiažiedė galinsoga, tai Amerikos rūšis. Kadangi pas mus šilta, ji tampa klasikine piktžole, su kuria žmonės kovoja,“ – aiškina botanikė.
Ši rūšis Latvijoje kaip retenybė buvo aptikta praėjusio amžiaus viduryje, tačiau dabar ji tapo įprasta. Siekiant kuo labiau sumažinti invazinių rūšių plitimą, labai svarbu iš užsienio neįsivežti augalų ir sėklų, dėl kurių kilmės nėra aiškumo. Specialistai taip pat ragina invazines rūšis nupjauti dar prieš joms išbarstant sėklas ir išplintant toliau.
