Ilsitės ant sofos, kai staiga pradeda trūkčioti vokas. Arba ima nevalingai virpėti raumuo rankoje, kojoje ar pėdoje – kartais tik kelias sekundes, o kartais valandomis ar net dienomis.
Tokį nemalonų pojūtį bent kartą gyvenime patiria apie 70 procentų žmonių.
Raumenų trūkčiojimas paprastai skirstomas į du pagrindinius tipus. Pirmasis – mioklonija, kai nevalingai susitraukia visas raumuo arba keli raumenys iš karto. Antrasis – fascikuliacijos, kai trūkčioja pavienės raumenų skaidulos: judesys būna per silpnas, kad pajudintų galūnę, tačiau jį galima matyti arba jausti po oda.
Daugybė veiksnių gali sukelti abu šiuos trūkčiojimo tipus, todėl žmonės dažnai išsigąsta ir ima įtarinėti sunkias ligas. Kai kurie baiminasi, kad tai gali būti išsėtinės sklerozės požymis – tai liga, kuriai diagnozuoti prireikia išsamių tyrimų, įskaitant lumbalinę punkciją, ieškant uždegimo požymių, bei magnetinio rezonanso tyrimų, vertinant smegenų pokyčius.
Vis dėlto daugeliui žmonių raumenų trūkčiojimas tėra erzinantis, bet nepavojingas simptomas. Kai gydytojai atmeta rimtas priežastis, dažnai paaiškėja, kad kaltas kasdienis šiuolaikinio gyvenimo būdas.
Stimuliantai ir raumenų trūkčiojimas
Per didelis kofeino kiekis – viena dažniausių raumenų trūkčiojimo priežasčių. Kofeinas yra stimuliantas, veikiantis tiek griaučių, tiek širdies raumenį: jis pagreitina širdies ritmą ir panašiai veikia griaučių raumenis rankų, kojų srityje. Kofeinas sulėtina raumenų atsipalaidavimo laiką ir padidina kalcio jonų išsiskyrimą raumenų ląstelėse, taip sutrikdydamas normalų susitraukimų ritmą.
Kiti stimuliantai – nikotinas, kokainas, amfetaminai – gali sukelti panašų raumenų trūkčiojimą. Šios medžiagos trikdo neuromediatorių (medžiagų, perduodančių signalus tarp nervų ir raumenų) veiklą, todėl keičiasi nervų sistemos kontrolė ir raumenų funkcija.
Raumenų trūkčiojimą gali išprovokuoti ir kai kurie receptiniai vaistai. Antidepresantai, vaistai nuo epilepsijos, kraujospūdį mažinantys preparatai, tam tikri antibiotikai ir anestetikai gali sukelti nepageidaujamą šalutinį poveikį raumenims.
Kai trūksta mineralų
Raumenų trūkčiojimą lemia ne tik tai, ką vartojame, bet ir tai, ko mūsų organizmui stinga. Hipokalcemija – sumažėjęs kalcio kiekis kraujyje – dažnai siejama su raumenų trūkčiojimu, ypač nugaros ir kojų srityje.
Kalcis yra itin svarbus, kad raumenų ląstelės tarp susitraukimų galėtų ramiai „ilsėtis“ ir išlikti stabilios. Kai kalcio koncentracija sumažėja, lengviau atsiveria natrio kanalai, į ląsteles patenka daugiau natrio, nervai tampa hiperaktyvūs, o raumenys ima trūkčioti ir susitraukinėti be reikalo.
Yra žinomos tam tikros sritys, kuriose hipokalcemija dažniau sukelia trūkčiojimą. Vienas iš požymių – Chvosteko simptomas: lengvai stuksenant odą skruosto srityje prieš ausį, veido raumenys nevalingai trūkčioja.
Magnio trūkumas taip pat gali sukelti raumenų trūkčiojimą. Dažniausios priežastys – nesubalansuota mityba arba prastas magnio pasisavinimas žarnyne, pavyzdžiui, sergant celiakija ar kitomis virškinamojo trakto ligomis.
Ilgą laiką vartojami kai kurie vaistai taip pat mažina magnio kiekį organizme. Ypač tuo pasižymi protonų siurblio inhibitoriai, dažnai skiriami refliuksui ir skrandžio opoms gydyti.
Kitas svarbus mineralas – kalis. Jo trūkumas gali lemti raumenų trūkčiojimą, nes kalis padeda raumenų ląstelėms „pailsėti“ tarp susitraukimų. Paprastai kalio daugiausia yra ląstelės viduje, o aplink ląstelę – mažiau. Kai kalio kiekis kraujyje (už ląstelės ribų) sumažėja, pasikeičia elektrinis balansas, raumenų ląstelės tampa nestabilios ir linkusios „klaidingai“ siunčiamiems impulsams, dėl to atsiranda spazmai ir trūkčiojimai.
Jeigu nesergate virškinamojo trakto ligomis, subalansuota mityba paprastai užtikrina pakankamą kalcio, magnio ir kalio kiekį normaliai raumenų funkcijai.
Ne mažiau svarbus ir pakankamas skysčių vartojimas. Dehidratacija sutrikdo natrio ir kalio pusiausvyrą, dėl to nukenčia raumenų veikla ir pasireiškia trūkčiojimas ar spazmai. Tai ypač aktualu fizinio krūvio metu, kai dėl per didelio krūvio ir prakaitavimo mineralų disbalansas didėja dar labiau.
Stresas, smegenys ir nervų sistema
Didelę reikšmę turi ir smegenų bei nervų sistemos veikla. Stresas ir nerimas gali sukelti raumenų trūkčiojimą dėl per didelio nervų sistemos sužadinimo hormonais ir neuromediatoriais, tokiais kaip adrenalinas.
Adrenalinas padidina nervų sistemos „budrumą“ – ji tampa pasiruošusi inicijuoti raumenų susitraukimus. Taip pat keičiasi raumenų įtempimas ir kraujotaka: kai raumuo ilgai būna įtemptas arba sulaukia staigaus energijos antplūdžio, gali prasidėti trūkčiojimas.
Adrenalinas taip pat gali paveikti neuromediatorių pusiausvyrą ir lemti tai, kad nervų sistema siunčia signalus raumenims net tada, kai kūnas ramybės būsenoje.
Infekcijos ir raumenų spazmai
Raumenų trūkčiojimą bei spazmus gali sukelti ir įvairūs infekciniai sukėlėjai. Bene geriausiai žinomas pavyzdys – stabligė, sukelianti vadinamąjį „lockjaw“ reiškinį: kaklo ir žandikaulio raumenys taip stipriai susitraukia, kad tampa sunku praverti burną ir nuryti. Erkės platinama Laimo liga taip pat gali lemti raumenų spazmus.
Daugelis infekcijų gali tiesiogiai paveikti nervus arba raumenis ir sukelti trūkčiojimą. Su raumenų trūkčiojimu siejamos tokios ligos kaip cisticerkozė, toksoplazmozė, gripas, ŽIV infekcija, herpes simplex viruso sukeltos ligos.
Gerybinis raumenų trūkčiojimas
Kai gydytojams pavyksta atmesti minėtas priežastis ir nenustatoma jokios aiškios ligos, kai kuriems žmonėms diagnozuojamas gerybinis fascikuliacijų sindromas – tai nevalingi raumenų trūkčiojimai, kuriems neatrandama jokio konkretaus pagrindinio sutrikimo.
Manoma, kad šis sindromas pasireiškia mažiausiai 1 procentui sveikų žmonių. Jis gali tęstis mėnesius ar metus, ir daugeliui, nors ir nėra pavojingas, ne visuomet visiškai praeina.
Daugumai žmonių raumenų trūkčiojimai išlieka labiau valdomas nepatogumas, o ne rimtos ligos požymis. Vis dėlto, jei trūkčiojimai dažnėja, stiprėja, atsiranda kitų simptomų (silpnumas, jutimų sutrikimai, kalbos ar regos pokyčiai), būtina pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu, kad būtų atmestos rimtesnės priežastys.
