Kelionė lėktuvu daugeliui vis dar išlieka ypatinga: šiek tiek streso, šiek tiek džiaugsmo ir šiek tiek bendros patalpos su keliais šimtais nepažįstamų žmonių. Ir nors bilietas suteikia vietą, elgesys vis dar priklauso nuo supratimo.
Ten, kur vienam patogu, kitam jau ankšta. Kur vienas klausosi muzikos, kitas nori savo ribų paisymo. Skrydis ore tampa mažyčiu socialiniu eksperimentu, o kai kurie keleiviai jame dalyvauja kaip per mokyklinį spektaklį be repeticijų – drąsiai, garsiai ir labai erzinančiai. Lėktuvas tikrai ne vieta kur gali būti šventiniu stalo karaliumi.
Čia visi spaudžiasi savo mažose kėdėse, dalijasi oro lašeliais ir asmeniniu plotu, kuris ribojasi ties tavo keliu ir kaimyno alkūne. Ir nors aviacija toli pažengusi, gero tono taisyklės vis dar neskraido automatiškai ir jas reikia atsinešti su savimi. Tad ko geriau nedaryti lėktuve, jei nenori tapti ta istorija, kurią stiuardesės pasakoja per pertrauką?
Nusiauti batus ir dar ištiesti kojas kaimynui po nosimi
Taip, kojoms pavargti – normalu. Bet jei tavo kojinės jau gyvena savo gyvenimą, būk geras, saugok jas nuo kitų keleivių regos ir kvapo receptorių. Jau nekalbant apie tuos, kurie sugalvoja pereiti į be kojinių režimą. Lėktuvas yra ne sauna, ne svetainė, ir tikrai ne paplūdimys.
Išsiskleisti kaip karalius
Ar tai būtų tavo kuprinė, alkūnė ar „aš tik truputį prigulsiu ant šono“: jei sėdi ekonominėje klasėje, tavo erdvė yra ribota. Alkūnės porankiuose – diplomatijos laukas, ne tavo teritorija nuo bilieto nuskenavimo momento. Jei jau pasitaikė vidurinė vieta, tai bent vienas porankis priklauso tau. Ir tai žino kiekvienas, kuris kada nors kentė langas–vidurys–praėjimas trijulėje.
Netapti garsiausiu keleiviu
Lėktuvas – ne tavo svetainė su karaoke. Jei klausaisi muzikos – ausinės, o ne kolonėlės. Jei kalbiesi – ne taip, kad girdėtų septynios eilės atgal. Kaimynai nemoka papildomai už tavo humoro jausmą ar šeimos dramą, kuria daliniesi su draugu telefonu prieš išsijungiant lėktuvo režimą.
Nepaversti tualeto asmenine SPA zona
Kaukės, masažai, visiškas persirengimas ar ilgos fotosesijos, viskas tikrai pasitaiko. Bet priminimas: už tų durų laukia eilė. Net jei tau reikia pasikeisti marškinėlius – padaryk tai greitai ir nepalik kriauklėje plaukų kolekcijos ar ant grindų atsitiktinių kūno losjonų dėmių.
Neapsimesti, kad vaikai – svetimi
Taip, keliauti su vaikais nelengva. Taip, kai kurie jų verkia. Bet jei tavo mažylis spiria kėdę priekyje sėdinčiam žmogui jau dešimtą kartą – tai jau ne jo problema. Tai tavo atsakomybė, net jei esi pavargęs. Visi pavargę.
Neignoruoti aptarnaujančio personalo
Jei stiuardesė sako, kad laikas prisisegti, tuomet ne laikas ginčytis, kad tai nesąmonė. Ji ne dėl to čia, kad tiesiog nurodinėtų, o kad vis dar visi gyvi išliptų iš lėktuvo. Ir ne, nesisveikinti ar nemandagiai snabždėti „duokit greičiau tą sultis“ – irgi ne pliusas tavo skrydžio karmos taškams.
Neatidarinėti langelio, kai visi miega
Turi teisę į šviesą, bet ir atsakomybę. Jei penktą ryto atsidarai langelį ir nutvieskia pusę kabinos – tavo kaimynai tau atsidėkos žvilgsniu, kuris kalba garsiau nei lėktuvo varikliai.
Nepulti stovėti, kai tik paliečia ratai
Lėktuvas dar važiuoja. Ir ne, tavo kuprinė nedingsta per 2 sekundes. Jei visi liks savo vietose dar tas kelias minutes, išlipti galėsi greičiau nei per „čia mano jungiamasis skrydis, leiskit“ dramą. Skrydžio etiketas, tai ne griežtos taisyklės, o pagarba kitiems.
Šiek tiek supratingumo, šiek tiek empatijos, šiek tiek humoro ir 10 kilometrų virš žemės tampa ne tik kelione, bet ir nedidele, žmoniška patirtimi. Skristi – vis dar privilegija. Tad būkim tokie keleiviai, kurių niekas nepasigenda, kai jie išlipa. Ir kuriais pasitikima, kol dar sėdim ore.
