Lietuvos edukologijos universitete (LEU) Aida Staputytė studijuoja pradinio ugdymo pedagogiką. Tarp studentės giminaičių – dar penki pedagogai: mama, seneliai ir krikštatėviai. Mergina pasakoja, jog vaikystėje būdavo smagu girdėti apie mokyklą giminės susitikimuose, kartu su mama būti mokytojų kabinete ir klausytis mokytojų rūpesčių.
„Kartą mama man patikėjo ištaisyti jos mokinių darbus, tai padarė man didelį įspūdį, jaučiausi kaip devintame danguje“, – prisimena ji. Šiandien A. Staputytė svarsto, jog, matydama mokytojus savo artimoje aplinkoje, tikėtina, ir pati save tapatindavo su mokyklos bendruomene, troško būti viena iš jos narių. Mergina įsitikinusi, kad mokytojo indėlis į visuomenės gerovę yra toks pat didelis kaip ir gydytojo ar dvasininko, todėl labai svarbu susigrąžinti šios profesijos prestižą.
Kaip nusprendei studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką?
Kai galvodavau apie ateitį, svajodavau, matydavau save būtent mokytojos kėdėje ar rašančią ant lentos. Dar ir dėl to, jog pradinio ugdymo mokytojai – neeiliniai, tai superherojai, išmanantys viską: meną, muziką, įvairias didaktikas ir kt.
Gal galėtum pasidalyti patirtimi ir plačiau papasakoti, kaip tau sekėsi rinktis studijas po mokyklos?
Iš tiesų sekėsi sunkiai, buvo daug dvejonių, nežinomybės, svarstymų, kaip geriausia pasielgti. Norisi geriausio, bet bijai suklysti. Vis dėlto pasirinkau šias studijas. Jos neatitinka šiuolaikinio dvyliktoko pasirinkimo kriterijų, kad, visų pirma, darbas turėtų būti gerai apmokamas, kad jį būtų galima greitai susirasti…
Į ką, tavo nuomone, yra svarbiausia atkreipti dėmesį renkantis specialybę?
Reikia vaizduotėje nusipiešti save po 10–15 metų ir įsivaizduoti savo būseną, jausmus. Jei atsiranda neigiamų asociacijų, reiktų vyti šalin mintis apie tą specialybę ir ieškoti kitos. Man tai padėjo, jaučiau, kas man tiktų, o kas ne, bet savianalizei skyriau išties daug laiko. To palinkėčiau ir dvyliktokams.
Šiemet universitete baigei I kursą. Ką tau, kaip asmenybei, suteikia šios studijos?
Patinka tai, kad mano studijos daug ką aprėpia, yra įvairios. Daug kompetentingų, išsilavinusių ir šviesių dėstytojų, kurie įkvepia. Man, kaip asmenybei, studijos padeda subręsti ir tobulėti, kurti savąjį požiūrį į pasaulį.
Ar sutinki, kad aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą? Ar tau studijos LEU buvo gera mokslo pradžia?
Taip, manau, jog gebėjimas mokytis visą gyvenimą yra svarbus. LEU mane to išmokė, noriai mokausi dalykų, kuriuos mažai išmanau. Šiuo metu savarankiškai mokausi italų kalbos.
Ko palinkėtum abiturientui, šiuo metu svarstančiam, kur ir ką studijuoti?
Gerai yra dvejoti, nežinoti, nes tada ieškai savęs, sieki idealo, augi kaip asmenybė. Tik tada, kai išsiaiškinsi visus savo privalumus ir trūkumus, pasirinksi teisingą gyvenimo kelią, pasieksi savo tikslus.
Kuo mokydamasi mokykloje domėjaisi?
Mokykloje domėjausi labai įvairiais dalykais: šokiu, literatūra, džiazu, gamta. Labiausiai – žmonių tarpasmeniniais santykiais. Patikdavo aiškintis ginčų priežastis, padėti rasti kompromisus.
Kuri pamoka buvo mieliausia? Kaip šiandien galvoji, kodėl?
Labiausiai mėgau anglų kalbą, nes jos mokė meistriška ir kūrybinga mokytoja. Ji nepykdavo, nerodydavo nusivylimo, džiaugdavosi kiekvieno iš mūsų pasiekimais, pastebėdavo klaidas ir noriai padėdavo mums jas išspręsti. Šiandien galvoju, jog tai, kad turėjau tokį mokytojos pavyzdį, man padarė įtakos renkantis savo specialybę. Iki šiol žaviuosi šia mokytoja ir negaliu nuslėpti šypsenos iki ausų, kai su ja susitinku.
Turi puikų pavyzdį. Kaip manai, kas svarbiausia norint tapti geru mokytoju?
Geras mokytojas privalo būti nesavanaudiškas, atkaklus, veržlus, novatoriškas, ekspresyvus ir, aišku, gebantis aiškiai ir vaizdingai kalbėti.
Kuo, tavo nuomone, visuomenei svarbus šis darbas?
Mokytojo specialybė, mano nuomone, labai artima gydytojo ar dvasininko darbui. Dėl pastarųjų reikšmės visuomenei nesiginčijama, manau, neturėtų kilti klausimų ir dėl mokytojo profesijos.
