Su meile iš Helsinkio kino festivalio. Sinefilo užrašai. I dalis

 

Didžiausio Suomijos kino festivalio šiais metais vykusio 25-ąjį kartą pavadinimas puikiai iliustruoja festivalio nuotaiką ir auditoriją (turime galvoje, kad Suomija yra rokenrolo, nuo kurio neatsiejamas maištingumą apibendrinantis žodis „anarchija“, šalis).

Prieš ką festivalis maištauja? Prieš nusistovėjusius filmų kanonus, blockbuster`ius, kurie yra nuolatiniai Suomijos kino teatrų gyventojai. Besistengiantį puoselėti Suomijos kino kultūrą, dėmesio skiriantį ne tik, kaip įprasta, Europos, bet ir Amerikos nepriklausomam, taipogi – nuo pat festivalio ištakų – Azijos kinui. Taigi „Love and Anarchy“ galima įvardinti kaip nedidelį ir jaukų nekomercinio kino festivalį, savo dydžiu iš Lietuvos festivalių galimą palyginti su „Scanorama“.

 

Nors festivalio pavadinime ir randame „anarchiją“, to toli gražu negalima pasakyti apie festivalio organizaciją – viskas daroma suomiškai tiksliai ir su meile žiūrovams, kurių skaičius kasmet auga. Pavyzdžiui, iš užsienio atvykęs kino žiūrovas beveik visda gali būti tikras, kad galės stebėti filmą su angliškais subtitrais. Visi festivalio filmai nuodugniai suskirsyti ir nemažą tiksliai įvardintų programų skaičių, kas gali padėti žiūrovui geriau susiorientuoti, kuris filmas vertas jo dėmesio ar pridera prie jo skonio.

Taip pat visi kino teatrai, kuriuose vyksta festivalis, išsidėstę miesto centre, nedideliu atstumu vienas nuo kito, tad žiūrovui skubančiam iš vieno filmo į kitą nereikia per daug jaudintis, jog teks praleisti filmo pradžią, kurioje gali slypėti filmo „raktas“. Vis dėlto Helsinkis kino erdvių pertekliumi negali pasigirti – dauguma filmų rodomi komercinių kino teatrų ekranuose, o dalis nedideliuose arthousinio kino svečių namuose – mažyčiuose kino teatriukuose. Kai kurių iš jų kino salių išplanavimą galima įvardinti kaip nesuprantamai nepatogų.
 

Programoje galima aptikti jau anksčiau Lietuvos kino festivaliuose rodytų filmų kaip, pavyzdžiui, „Faustas“,  „Tamsoje“, „Gilyn į prarają“, „Šlovė prostitutėms“, „Slėptuvė“, „Klipas“ ir kt., taip pat šiuo metu Tarptautinio Kauno kino festivalio repertuare besisukančių filmų.

Sakykim, ne tik savo turiniu, bet ir vizualine forma įdomus portugalų režisieriaus Miguelio Gomeso „Tabu“. Pradžioje filmas tarsi pasakoja apie tris tame pačiame daugiabutyje šiuolakinėje Lisabonoje gyvenančias moteris – Pilar, leidžiančią savo pirmuosius pensijos metus, siekiančią padaryti pasaulį gražesnį ir atsiduodančią visuomeniniai veiklai, eksentrišką pagyvenusią moterį Aurorą, nesugebančią atsikratyti priklausomybės lošimams bei po truputį einančią iš proto bei jos juodaodę tarnaitę Santą, kuri, anot Auroros, prieš ją užsiima burtais.

Tačiau viską sujaukia netikėta Auroros mirtis. Čia pasirodo Ventura, kuris išduoda tragišką jų meilės istoriją kadaise įvykusią Afrikoje. Šioje vietoje ne tik filmo istorija, bet ir forma tarsi peršoka į praeitį. Nespalvotas lėtai žingsniuojantis filmas palengva dėstomas nebyliojo kino principais, o ir pati melodramatiška istorija tarsi nužengia iš tokio kino laikų. Visa tai papildo neįtikėtinai estetiška vizualinė kadrų kompozicija.

„Tabu“ galima laikyti puikiu pavyzdžiu, kai forma, turinys ir emocija susilieja į harmoningą visumą. Kaipgi galima atsispirti bent melancholiškam naminiam krokodilui, nuolat pabėgančiam iš tvenkinio ir besislepiančiam po kaimyno kriaukle?..

Dar vienas Helsinkio kino festivalyje rodytas filmas šiuo metu rodomas ir Kauno kino festivalyje taip pat semiasi patirties iš praeities – tik šįkart iš siurrealistų ir Film Noir. Kanadiečio Guy Madinno „Keyhole“ (Rakto skylutė) vaizduojama nusikaltėlių grupė lietingą naktį užsibarikadavusi name apsupame policijos.

Po ilgo laiko Ulisas grįžta namo, kartu su savimi jis parsiveda virvėmis surištą vaikiną ir merginą, kuri mano, kad vis dar skęsta. Ulisas klaidžioja po namus pilnus praeities ir dabarties vaiduoklių. Uliso ir jo šeimos istoriją pasakoja palėpeje užrakintas ir grandinėmis supančiotas nuogas senis. Miegamaje užrakinta Uliso laukia jo žmona Hiacinta. Juos jungia rakto skylutė.

Kuo toliau tuo daugiau ne tik žiūrovas sužino apie Ulisą, bet jis pats apie save. Madinnas dirba ištikimai savo stiliui ir stebėtinai atkuria košmariško sapno logiką – viskas nuolat keičiasi, nebesupranti, kurie veikėjai gyvi, kurie mirę, vieta tampa abstrakti. (Sapnuotojas nekontroliuoja įvykių. Kinas yra sapnas.)

Košmariškumo efektą čia itin sustiprina garsai bei Madinno naudojamas greitas, „kapotas“ montažas. Filmas nespalvotas, greičiausiai tokį pasirinkimą nulėmė sekimas Film Noir ir siurrealistų estetika. Taip pat čia gausu kultūrinių nuorodų, payzdžiui, į graikų mitologiją ar, be abejo, į Jameso Joyce`o „Ulisą“, kurio ne tik turiniu, bet ir forma – pasąmonės srautu – remiamasi filme.

Peržiūrėjus šiuos du įvairiuose pasaulio kino festivaliuose dėmesio susilaukusius filmus bei prisiminus nebylųjį kiną prikėlusio „Artisto“ sėkmę, peršasi išvada, kad šiuolaikiniai režieriai vis labiau linkę atsisukti į praeitį, semtis iš jos patirties ir derindami su šiuolaikinės estetikos normomis kurti inovatyvų postmodernistinį kiną.

 

„I-os dalies pabaiga“, – skelbia titras.