Ką burbtelite (ar šūktelite) nemandagiam vairuotojui, ne vietoje ir ne laiku pastojusiam Jums kelią? Išsprūsta kasdienis „blemba“? O gal lyg žvirblis purpteli riebesnis rusiškas ar angliškas keiksmažodis, kurį pagardinate dar ir vidurinio piršto kombinacija?
Keiksmažodžiai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Nesvarbu, ar tai bus sulinkus senučiukė, besispraudžianti pro studentų minią troleibuse, ar ant nelygaus šaligatvio kulniuką palikusi ponia: garsiai ar mintyse būtinai bus suregztas koks nors žodelis, o gal ir visas jų junginys. Vis dėlto, pripažinkime, būtų labai keista iš įsikarščiavusio vairuotojo išgirsti „lįsk vabalo blauzdon!”, „pakasyk sliekui pažastis!” ar seną gerą „kad tave dryži paraliai!”.
Šiandien keikiamės nepalyginamai dažniau, nei mūsų seneliai, o ir prasmę keiksmažodžiams suteikiame kitokią. Nors gal labiau derėtų sakyti, kad prasmės nesuteikiame jokios, ar bent jau nesuvokiame jos taip, kaip tai darė besikeikusieji anksčiau. Kalbininkai pastebi, kad daugelis senųjų lietuviškų keiksmažodžių iki šių dienų atsinešė pagoniško ir krikščioniško tikėjimo, burtų ir baimės antgamtiškiems, draudžiamiems dalykams likučius.
„Kad tave devyni velniai griebtų!“, „kad tokį perkūnas trenktų!“, „kad velniai tave nujotų!“, „suk tave devynios!”, „kad tu žemėn prasmegtum!” ir kiti panašūs keiksmai primena užkalbėjimus, kuriuos ne kiekvienas išdrįsdavo ištarti. Tokiu atveju jie būdavo sušvelninami ir pavirsdavo ne tokiais pavojingais ir galingais kaip „kad tave kur“ ar „kad tave griausmas“. Didelę reikšmę turėjo ir santykis su mistifikuotais gyvūnais, pavyzdžiui „och tu, rupūže nelaboji“, „gyvatės vaikas“, „gyvate raudonoji“, prisibijant virsdavusiais „žalia rūta“, „rupūs miltai“ ar „šmikis žaliom ausytėm“.
Vienais pikčiausių ir vartojamais tik esant rimtai priežasčiai tapdavo tie, kuriuose kitam žmogui linkima kančių ir baisios mirties. Pavyzdžiui, „pasikark ant sausos šakos“, „kad tu šaukšte prigertum“, „kad tau kojos išklištų“, „kad tau liežuvis piestu pasistotų“, „kad tu ištintum, kaip avilys“ ir pan. Beje, net ir tie keiksmažodžiai, kurie yra orientuoti į „antrą galą“, ypač moterišką, neretai reikšdavo linkėjimą mirti, nebūti gimusiu.
Kita vertus, sutiksime nemažai prasivardžiavimų, kurie jau tuomet turėjo ne tiek bauginančią, kiek pašiepiančią, menkinančią prasmę ir būdavo susiję su tuštinimųsi ar gėdingomis laikytomis žmogiškomis savybėmis. Iš čia „dulbezda“, „pimpidriskis“, „pimpiljurgis“, „kliurzius“, „barščiaklynis“, „išgvėrarūris“, „prišiktagalvis“, „snarglių kompotas“ ir t.t.
Vis dėlto, patys išradingiausi, matyt, šiandien mums atrodys tie keiksmažodžiai, kuriuos galime laikyti „nekaltais“, nerealiais ir tiesiogiai nelinkinčiais blogos lemties. Čia turime tokius kaip „šukos!”, „grėbliai!“, „kad tave per krūmus!“, „kad tau kiaulės migio pavydėtų!“, „kad tave pypkės galas!“, „eik teptukų gamyba užsiimti“, „eik debesų spardyti“, „eik šunų šukuot“, „kad tau ežys kelnėse išdygtų!“, „čiuošk vamzdžiais“ ir begalė kitų.
