Ši informacija gali būti sukrečianti, bet nutylėti tokių faktų negalima – paviešintas naujas įrašas iš fronto atskleidžia, kaip vienas Rusijos karininkas duoda aiškų nurodymą nužudyti du nelaisvėje atsidūrusius Ukrainos karius. Įrašo turinį patvirtino Ukrainos gynybos žvalgybos valdyba (HUR).
Kalbama apie bejėgius, sužeistus karius – jiems buvo pasakyta „iššaudyti juos, greitai“. Tai ne pirmas atvejis, kai žiniasklaidoje nuskamba tokio pobūdžio informacija – tačiau šįsyk tai ne liudininkų pasakojimai ar žodiniai kaltinimai, o konkretus, garsinis įrodymas.
Panašu, kad žiaurumai nelaisvėje tampa sistemingu veikimu, o ne atskirų karių savivale. Ukrainos atstovai kalba apie ilgalaikę, iš viršaus palaikomą politiką, kuriai nėra jokio pateisinimo. Tai nėra tiesiog karo pasekmė – tai metodas.
Tokie įrodymai siunčia aiškią žinutę pasauliui: karo nusikaltimai Ukrainoje ne tik vykdomi, bet jie organizuojami ir nurodomi tiesiogiai. Tai ne pavieniai išsigimėliai su uniformomis, o tvarka, kuri, regis, leidžiama ir skatinama.
Įrašas, kuris pakeičia žodžius – kalba pati žudymo komanda
Kaip praneša HUR, perimtas pokalbis tarp rusų karių nepalieka jokių interpretacijos galimybių. Vienas iš jų informuoja aukštesnio rango karininką, jog yra sulaikęs du sužeistus ukrainiečių karius.
Atsakymas būna staigus ir brutalus – įsakymas tiesiog juos nušauti. Komanda pateikiama be jokio dvejojimo, su keiksmažodžiais, ir tik su viena aiškia žinute – nelaisvė nėra galimybė išgyventi.
Šis įrašas pateikiamas kaip tiesioginis įrodymas, kad karo belaisvių egzekucijos nėra emocijų išprovokuoti veiksmai, o iš anksto leidžiami ir nurodomi sprendimai. Tai ne šiaip karo nusikaltimas – tai valstybinis įsakymas.
Valstybinė sistema, kuri remia nusikaltimus
HUR oficialiame pranešime pažymima, kad toks karininko elgesys nėra atsitiktinis. Tai esą parodo, jog karo nusikaltimai prieš Ukrainos belaisvius – tai ne kontrolės nebuvimo rezultatas, o sąmoningai priimta okupacinės armijos praktika. Kai nurodymus vykdo ne eiliniai kariai, o lauko vadai – atsakomybė krypsta į visą kariuomenės struktūrą, o kartu ir į tuos, kurie sėdi jos viršūnėse.
„Karo belaisvių egzekucija pagal karinį įsakymą dar kartą įrodo, kad karo nusikaltimai yra sąmoningai taikoma agresoriaus valstybės – Rusijos – politika,“ teigiama oficialiame HUR komentare.
Tai reiškia, kad Ukrainos pateikiami įrodymai nebėra vien emociniai ar humanitariniai kaltinimai – tai dokumentuota, patvirtinta ir įrašyta informacija, kuri gali tapti pagrindu tarptautiniams tribunolams.
Egzekucijos tampa nuoseklia praktika
Ukrainos žmogaus teisių komisaras Dmytro Lubinecas dar vasarą skelbė, kad yra patvirtinta bent 268 ukrainiečių karo belaisvių egzekucijų atvejų. Jis pabrėžė, kad šie žudymai nėra atsitiktiniai – tai struktūrinė, aukščiausio karinio vadovavimo palaikoma sistema. Iš esmės tai – valstybinio lygio žudymo mechanizmas.
Jei žuvusiųjų skaičius yra teisingas, tai reiškia, jog beveik trys šimtai ukrainiečių krito ne mūšio lauke, o jau būdami nebeginkluoti ir patekę į nelaisvę. Tai – nusikaltimas, kuris nepateisinamas jokia logika, jokia karo realybe.
Lubinecas tvirtina, kad egzekucijos atliekamos ne tik iš pykčio ar baimės – jos remiamos iš viršaus. Taigi net jeigu konkretus karys ar karininkas būtų teisiamas, pagrindinis klausimas vis tiek liktų atviras – kas davė leidimą žudyti?
Tarptautinės organizacijos reaguoja, bet ar to pakanka?
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) jau anksčiau nurodė, kad Rusija vykdo savavališkas ukrainiečių karo belaisvių egzekucijas. Tai nėra tik diplomatinė kalba – tai tiesioginė kaltinamoji išvada.
Organizacija taip pat skelbia, kad mažiausiai 169 ukrainiečių kariai žuvo būdami nelaisvėje. Tačiau skaičiai vis didėja, o nauji įrodymai, tokie kaip minėtas įrašas, leidžia daryti aiškesnes išvadas: tai – ne pavieniai atvejai, o sistema.
Visgi nepaisant tarptautinių reakcijų, realaus poveikio, regis, trūksta. Nei sankcijos, nei diplomatinis spaudimas dar nesustabdo šios praktikos.
Ar pasaulis tik stebi?
Klausimas, kuris vis dažniau kyla – ar tarptautinė bendruomenė iš tiesų pasirengusi reaguoti į tokius įrodymus? Ar bus ne tik pareiškimai, bet ir teisinės pasekmės?
Ir ar įmanoma, kad karo nusikaltėliai, kad ir kokiose pareigose jie šiuo metu būtų, stos prieš teismą? Jei įrodymai kaupiasi, o atsakomybės vis dar nėra – ar tai nereiškia, kad leidžiama tęsti?
Tuo metu Ukrainoje vis dar tikimasi, kad teisingumas, net jei ir pavėluotas, pasieks ir tuos, kurie duoda įsakymus šaudyti, ir tuos, kurie spaudžia gaiduką. Nuo šiol nebelieka nė vienos abejonės, ar tai įvyko – įrašas kalba pats už save.
