Astronautai, tai vieni sveikiausių ir geriausiai fiziškai pasiruošusių žmonių pasaulyje. Jie praeina griežtus sveikatos patikrinimus, intensyvias treniruotes ir net specialias karantino sąlygas prieš kelionę į kosmosą. Tačiau net ir tokios priemonės negarantuoja visiškos apsaugos nuo ligų.
Nors misijos grafikas suplanuotas itin tiksliai ir kiekviena minutė svarbi, pasitaiko atvejų, kai astronautai suserga būdami toli nuo Žemės, kur grįžti pas gydytoją tiesiog neįmanoma. NASA ir kitos kosmoso agentūros, vykdančios misijas Tarptautinėje kosminėje stotyje, yra pasiruošusios įvairiems sveikatos iššūkiams.
Per istoriją pasitaikė ne vienas atvejis, kai įgulos nariai susidūrė su rimtais negalavimais. Pavyzdžiui, „Apollo 13“ misijos astronautas Fredas Haise patyrė skausmingą inkstų infekciją, o buvęs JAV senatorius Jake Garn 1985 metais taip smarkiai kentėjo nuo pykinimo, kad jo vardu net pavadinta pykinimo skalė.
Vienas dažniausių negalavimų kosmose yra prisitaikymo prie mikrogravitacijos sindromas. Būnant be svorio, organizmo skysčiai pasiskirsto kitaip, o vidinė ausis, atsakinga už pusiausvyrą, nebegali tiksliai nustatyti krypties. Dėl to astronautai patiria panašius simptomus kaip ir jūrinės ligos metu, tai yra pykinimą, galvos svaigimą, galvos skausmus.
Tyrimai rodo, kad nuo šio sindromo kenčia apie du trečdalius astronautų. Per kelias pirmąsias dienas organizmas prisitaiko, tačiau tol, kol tai įvyksta, astronautai turi specialias priemones, pavyzdžiui, sandarius maišelius su servetėlėmis ir užsegimais, skirtus panaudoti, jei prireikia vemti skrydžio metu ar orbitoje.
Peršalimai ir infekcijos
Kadangi prieš skrydį į kosmosą astronautai būna izoliuoti, tikimybė užsikrėsti virusu yra maža. Tačiau jei kas nors vis dėlto suserga, įprastas peršalimas kosmose gali būti dar nemalonesnis nei Žemėje. Mikrogravitacijos sąlygomis sinusai nebedrenažuojasi taip, kaip turėtų, todėl nosies užgulimas tampa dar intensyvesnis.
Be to, tyrimai rodo, kad mikrogravitacijoje bakterijos ir virusai gali tapti atsparesni ir greičiau daugintis. Laimei, dauguma tokių negalavimų praeina savaime. Plūduriuojant uždaroje stoties erdvėje lengva netyčia atsitrenkti į sienas ar įrangą. Nedideliems sužeidimams astronautai gauna instrukcijas tiesiogiai iš gydytojų Žemėje.
Šiuolaikinės ryšio technologijos leidžia gydytojams nuotoliniu būdu vadovauti atliekant tyrimus ar procedūras, pavyzdžiui, naudojantis modifikuotu ultragarso aparatu. Tokiu būdu buvo sprendžiamos ir sudėtingesnės problemos, pavyzdžiui, akių pokyčiai, kurie pasireiškia ilgesnių misijų metu.
Evakuacija ir chirurgija
Jei situacija būtų rimta, Tarptautinėje kosminėje stotyje visada yra parengtas „Sojuz“ laivas, kuriuo būtų galima grįžti į Žemę. Istorijoje medicininė evakuacija įvyko tik kartą, tai 1986 metais sovietų kosmonautas Vladimiras Vasiutinas buvo priverstas grįžti dėl prostatos infekcijos.
Chirurginių operacijų žmonėms kosmose dar niekada nebuvo atlikta, nors su gyvūnais tokie bandymai buvo daryti. Ateityje, plečiantis kelionėms į tolimąjį kosmosą, gali prireikti specialiai pritaikytų operacinių. Jau dabar testuojami įrenginiai, tokie kaip vandens kupolu uždengta žaizdų sistema, galinti sulaikyti kraują ir kitus skysčius mikrogravitacijoje.
Ateities iššūkiai medicinoje kosmose
NASA pabrėžia penkis svarbiausius žmonių sveikatai keliamus pavojus kosminėse kelionėse, tai radiaciją, izoliaciją ir uždarą aplinką, didelį atstumą nuo Žemės, gravitacijos pokyčius bei priešiškas aplinkos sąlygas.
Šiuo metu vykdomi tyrimai, kaip astronautams suteikti galimybę patiems atlikti tam tikras medicinines procedūras, pavyzdžiui, uždaryti žaizdas ar gydyti dantų problemas be profesionalios pagalbos.
Be fizinių ligų, tiriama ir psichologinė sveikata. Ilgalaikės izoliacijos poveikis nuotaikai, tarpusavio santykiams ir sprendimų priėmimui yra viena iš temų, kurias mokslininkai nagrinėja ruošiantis būsimiems skrydžiams į Marsą.
