Suomė režisierė laužo lietuvių teatro konvencijas

Laikas.lt
Mikko Waltari nuotr.

Balandžio 24, 25, 26 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatro Mažojoje salėje bus pristatytas premjerinis spektaklis „Broken Heart Story“ („Sudaužytos širdies istorija“). Pjesės autorė ir režisierė – pasaulyje garsėjanti jauna suomių menininkė Saara Turunen.

Drauge su režisiere šį spektaklį kūrė šviesų ir vaizdo projekcijų autorius Ville Seppänen (Suomija), scenovaizdį ir kostiumus adaptavo Simona Biekšaitė, kompozitoriai – Karolis Drėma ir Rita Mačiliūnaitė. Spektaklyje vaidina Dainius Gavenonis, Miglė Polikevičiūtė, Rasa Samuolytė, Paulius Tamolė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė.

Šiuolaikinės suomių dramaturgijos atstovė Saara Turunen (g. 1981) kilusi iš Rytų Suomijos. Baigusi Helsinkio teatro akademiją, jaunoji kūrėja šiuo metu kuria pjeses ir jas režisuoja įvairiose Suomijos ir pasaulio scenose.

Nacionaliniame dramos teatre statomą „Broken Heart Story“ 2011 metais pirmą kartą pati S. Turunen režisavo viename novatoriškiausių Suomijos nepriklausomų teatrų „Q-teatteri“ Helsinkyje. Šis spektaklis dėl novatoriškos formos teatro kritikų pripažintas vienu geriausių teatro sezone.

S. Turunen pjesės yra išverstos į 12 kalbų ir pristatytos Suomijos, Estijos, Vengrijos, Ispanijos, Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teatrų scenose. Dramaturgė dalyvavo tarptautiniame „Treffen“ teatro forume Berlyne, Jaunųjų Europos dramaturgų forume „Neue Stücke aus Europa“ Vysbadene, Kopenhagos „Husets“ teatro rengiamame šiuolaikinių Europos dramaturgų festivalyje bei kūrybinės erdvės „Sala Beckett“ organizuojamose tarptautinėse dramaturgijos kūrybinėse dirbtuvėse Barselonoje.

„Broken Heart Story“ – tai moters ir jos sielos istorija. Pagrindinė veikėja – vyriška rašytoja, kurios siela yra visiška jos priešingybė – išsiblaškiusi ir ištroškusi meilės. Ir menininkę, ir jos sielą varžo aplinkinio pasaulio nuostatos ir lūkesčiai, abi jos siekia susijungti, bet tai įmanoma tik vaizduotėje, kai rašytoją aplanko įkvėpimas.

Ši pjesė – tai meno ir meilės istorija. Aplinkinis pasaulis čia nagrinėjamas pirmiausia per vidinę veikėjos būseną. Pjesėje sprendžiami tapatumo, pasirinkimo klausimai, ieškoma būdų, kaip gyventi, kad taptum laimingas. Čia nėra atsakymų ar patarimų. Atvirkščiai – piešiamas poetinis, absurdiškas vaizdas, kupinas klausimų. Teksto formą paveikė ne tik Amerikos populiarioji kultūra, bet ir Bertoldo Brechto mokymosi teatro (Lehrstücke) samprata, tiesioginio kontakto su žiūrovais paieška.

Vis dėlto melancholiškame pjesės pasaulyje kunkuliuoja humoras ir lengvumas sprendžiant esminius gyvenimo klausimus. Po naiviu „Broken Heart Story“ stiliumi slepiasi šiuolaikinės visuomenės vertinimas, kurį pirmiausia atskleidžia veikėjos moterys. „Būti subjektu ar objektu?“, – klausia ūsuota moteris, laikydama rankoje katės kaukolę.

Pjesė „Broken Heart Story“ išversta į anglų, danų, estų, čekų ir graikų kalbas, ji kelis kartus pastatyta Suomijoje, taip pat „Ingenue Theatre“, kuris veikia Niujorko Teatro tyrimų centre (Center For Performance Research).

Režisierė S. Turunen apie kūrybinį procesą sako: „Kartais dramaturgai, statantys savo kūrinius, vertinami kritiškai. Teigiama, kad dramaturgas negali tinkamai atsiriboti nuo savo kūrinio. Turbūt taip būna ne visada. Iš tikrųjų kai kurie mano mėgstami teatro kūrėjai yra kaip tik dramaturgai ir savo tekstų režisieriai. Man atrodo, kad dramaturgas geriau nei bet kas kitas pažįsta savo tekstą. Taip pat – bent jau man – režisuojant tekstą atsiranda didžiulė viso darbo motyvacija. Kita vertus, tai, kad žinai savo tekstą, nereiškia, kad pavyks jį įdomiai pastatyti. Tam reikia plačiau domėtis pačiu teatru.

Rašydama galvoju tik apie rašymą. Galvoju apie tai, ką noriu pasakyti ar parodyti, galvoju apie kalbą ir žodžius, apie pjeses, knygas, eilėraščius, kuriuos perskaičiau, apie tai, kas man įdomu, apie tai, kokia turėtų būti mano pjesė. Bet pirmiausia mėginu būti laisva ir nuoširdi. O kai režisuoju, stengiuosi visa tai pamiršti ir galvoju tik apie sceną ir aktorius.

Mėgstu teatrą, kuris laužo senas konvencijas, o kartu išlieka prasmingas ir jausminiu požiūriu turtingas. Manau, kad vaizdas šiuolaikiniame teatre labai svarbus. Man labai patinka, kai scenoje galima pamatyti ką nors įdomaus!“