Kognityvinės robotikos, neuromokslo ir dirbtinio intelekto sankirtoje atsiverčiančios galimybės jau kuris laikas kursto žmonijos vaizduotę ir žada labai įdomią netolimą ateitį.
Suomijos mokslininkas, doc. dr. Roel Pieters, jau aštuntus metus dirbantis Tamperės universiteto (TAU) Kognityvinės robotikos grupėje ir prisidedantis prie Lietuvoje kuriamo dirbtinio intelekto (DI) kompetencijų centro „SustAInLivWork“, su kolegomis gilinasi į žmonių ir robotų sąveiką neabejodamas, kad naują pramonės proveržį padės sukurti robotai, galintys saugiai dirbti greta žmogaus ir, pavyzdžiui, suvokiantys komandas vien iš parodytų gestų ar ištartų žodžių.
Kaip ir kodėl jūsų universitete atsirado Kognityvinės robotikos grupė ir kokius tyrimus joje vykdote?
Prie Tamperės universiteto prisijungiau 2017 m., kartu įkurdamas ir Kognityvinės robotikos grupę. Šiuo metu joje darbuojasi apie dešimt žmonių iš skirtingų sričių. Dalyvaujame įvairiuose Europos bei nacionaliniuose tyrimų projektuose, susijusiuose su robotikos ir DI pritaikymu gamyboje, patikros ir priežiūros sektoriuose.
Vienas svarbiausių mūsų atliekamų tyrimų tikslų – kad robotai galėtų saugiai ir efektyviai dirbti kartu su žmonėmis: ši perspektyva galėtų tapti tikra pramonės revoliucija. Dauguma robotų, ypač skirtų pramoninei gamybai, su žmonėmis neturi praktiškai jokio kontakto. Gamyklose robotai ir žmonės yra griežtai atriboti, robotai aptveriami apsaugomis ir sustoja vos žmogui prisiartinus.
Tad mūsų tyrimų grupė savo veiklą pradėjo nuo tokių robotų programavimo ir saugumo, ypač pramoninėje aplinkoje. Bėgant laikui, į šiuos tyrimus įtraukėme ir pažangias DI technologijas, tokias kaip suvokimo įrankiai ar didieji kalbos duomenys (LLM) – tam, kad praplėstume robotų galimybes ir panaudojamumą gamyboje.
Paprasčiau sakant, mes ieškome būdų, kaip žmonės ir robotai galėtų saugiai dirbti kartu – robotams tampant žmonių asistentais, galinčiais atlikti fiziškai sunkias ar pavojingas užduotis. Šioje vietoje didelis vaidmuo tenka komunikacijai tarp žmogaus ir roboto – kad tai, ką ir kada robotas turi atlikti, žmogus galėtų iškomunikuoti kuo paprasčiau ir tiksliau.
Kokie didžiausi iššūkiai kyla bandant „išmokyti“ robotus geriau suprasti žmones?
Šiuo metu robotų programavimas ir patikimos komunikacijos užtikrinimas vis dar kelia didelių iššūkių. Nors DI gali padėti kuriant suvokimo ir sprendimų priėmimo procesus, tačiau jis taip pat tebėra gan ribotas. Todėl žmonėms vis dar tenka nemažai mokytis, prieš pradedant naudotis sudėtingomis sistemomis, o pačiu aktualiausiu faktoriumi išlieka saugumas.
Kita vertus, dirbdami prie įvairių projektų, pasiekėme išties neblogų rezultatų, parodančių, kaip žmonės gali sėkmingai komunikuoti su robotais įvairiais būdais – kalba, gestais, ir kaip DI įrankiai gali patobulinti robotų situacijos suvokimą dirbant kartu su žmonėmis.
Su kognityvinės robotikos grupe dirbate jau aštuonerius metus – kuo jums pačiam labiausiai patinka šis projektas ir kodėl nepabosta?
Dėl dviejų dalykų. Pirmiausia – tai įkvepianti galimybė dirbti su studentais: jų gebėjimai ir motyvacija daryti dalykus nepaliauja manęs maloniai stebinti!
Antrasis dalykas – tai galimybė dalyvauti plačios apimties europiniuose projektuose. Apskritai manau, kad universitetams ir mokslininkams tenka ypatingas vaidmuo kuriant bei plėtojant pažangiąją robotiką ir DI. O tokie projektai, kaip Lietuvoje prieš metus pradėtas kurti DI kompetencijų centras „SusAInLivWork“, tampa ta platforma, kurioje apjungiamos akademinės pajėgos bei skirtingo profilio mokslininkai iš įvairiausių sričių, kurie dalijasi savo žiniomis ir tyrimų rezultatais tiek tarpusavyje, kurdami naujus produktus, tiek su verslu, suteikdami galimybę adaptuoti ir monetizuoti tyrimų rezultatus.
Kuri kognityvinės robotikos pritaikymo sritis labiausiai žavi jus patį ir atrodo ypač daug žadanti?
Sakyčiau, kad šiuo metu didžiausią įspūdį man daro vizualiniai-kalbos-veiksmo modeliai. Tai tokie DI modeliai, kurie geba sujungti vizualinę informaciją su tekstu ar kalba ir iš to sugeneruoti roboto veiksmų komandas be jokio rankinio programavimo.
Kitaip sakant, išplėtojus tokias technologijas, robotai gebėtų atlikti užduotis tiesiog interpretuodami žmogaus verbalinę komandą: jūs pasakote, ko norite – ir robotas tai įvykdo.
Kognityvinei robotikai tobulėti padeda ir jai artimų sričių progresas. Pavyzdžiui, tokių kaip dirbtinių neuroninių tinklų kūrimas. Tokie tinklai leidžia robotams mokytis iš gautų duomenų, atpažinti dėsningumus ir priimti sprendimus – tokiu būdu gerokai išauga robotų galimybės bei pritaikomumas. Manau, kad šiuo metu mes matome dar tik DI galimybių pradžią, ypač kalbant apie robotus ir žmogaus-roboto sąveiką.
Kognityvinė robotika neretai patraukia ir plačiosios publikos dėmesį, ypač dėl savo sąsajų su dirbtiniu intelektu, neuromokslu, ateities žmonių-robotų sąveikos perspektyvų. Kaip jūs pats regite kognityvinės robotikos pritaikomumą kasdieniame gyvenime ir kaip ji galėtų transformuoti tokias industrijas, kaip sveikatos priežiūra, švietimas ar logistika?
Be abejo, kognityvinė robotika jau dabar turi milžiniškos įtakos įvairioms pramonės šakoms. Sveikatos priežiūros srityje robotai padeda operacijose ir prižiūrint pacientus, padidina tikslumą ir efektyvumą. Švietime robotai pasitelkiami kaip pagalbininkai mokantis, jų dėka mokymosi procesas paverčiamas interaktyviu ir įtraukesniu. Logistikoje robotai optimizuoja sandėlių operacijas ir pristatymo procesus, todėl padeda auginti šios srities produktyvumą ir mažinti kainas.
Tad nors iš tiesų savo kasdieninėje buityje robotų tiesiogiai nematome, tačiau jų pritaikymas įvairiose srityse kuria labai realią ir apčiuopiamą naudą tiek verslams, tiek visuomenei.
Žmogaus ir roboto interakcija jau seniai audrina žmonijos vaizduotę – nuo rašytojų iki filmų kūrėjų, tad ir mitų bei įsivaizdavimų esame prikūrę įvairiausių. Kokie, jūsų nuomone, būtų labiausiai paplitę klaidingi įsivaizdavimai apie robotus šiandien?
Viena dažniausių klaidų – pervertinimas to, ką robotai iš tiesų gali. Taip, jie tampa vis pažangesni, bet, lyginant su žmonėmis, robotai vis dar labai riboti. Labai dažnai tam tikri dalykai robotams tiesiog fiziškai nėra įmanomi arba pernelyg sudėtingi suprogramuoti žmonėms.
Kita dažna klaida, kurią esame žmogiškai linkę daryti – suteikti robotams asmenybės bruožų, o tuo pačiu ir susikurti nerealių lūkesčių, ką jie turėtų gebėti ir kaip bendrauti.
Ir pabaigai: dirbate su daug jaunų, smalsių žmonių iš viso pasaulio – ką patartumėte jauniesiems tyrėjams, kuriuos domina kognityvinė robotika ir apskritai DI bei robotikos sąveika?
Imkite ir darykite! O svarbiausia – nepraleiskite progos išbandyti realius robotus. Tarkime, mes savo studentams tokią galimybę suteikiame Tamperės robotų laboratorijoje (Tampere Robolab). Arba pasinaudokite simuliaciniais paketais, kurie taip pat padeda geriau susipažinti su robotais: mūsų universitetas tuo tikslu naudoja ROS (ros.org) operacinę sistemą, kuri suteikia visas galimybes gilintis ir tapti šios srities ekspertu. Be to, robotų galimybes galima dar praplėsti, prijungiant kitus DI įrankius.
