Šuo – socialus gyvūnas, kuriam žmogaus draugija yra itin svarbi. Ilgi vienatvės periodai be tinkamo pasiruošimo gali baigtis ne tik sugraužtais daiktais, bet ir rimtais emociniais bei fiziniais sutrikimais. Toliau pateikiami patarimai padės suprasti, kaip šuo išgyvena vienatvę, kaip jį išmokyti ramiai likti namuose ir kokius signalus verta stebėti kasdien.
Kiekvienas šuo turi individualų temperamentą ir įpročius. Kai kurie augintiniai labai sunkiai pakelia vienatvę ir patiria stiprų išsiskyrimo nerimą, kuris gali pasireikšti įvairiais būdais.
Vienas būdingiausių požymių – ilgai trunkantis lojimas ir cypimas, kai šeimininko nėra namuose. Neretai šunys ima niokoti daiktus, tačiau tai nėra vienintelė pasekmė. Kasdien pasikartojanti, daug valandų trunkanti vienatvė gali lemti fiziologinius sutrikimus ir rimtas sveikatos problemas – šuo tampa apatiškas, praranda apetitą arba ima vemti. Pasitaiko, kad gyvūnas pradeda išsipešioti kailį, lyžčioti ar kandžioti odą, šlapinasi namuose.
Visa tai – bandymas išlieti stiprų stresą, kurį sukelia ilgos valandos vienumoje. Ką galima padaryti, kad šuniui būtų lengviau?
Kaip išmokyti šunį ramiai likti vieną namuose?
Pagrindinis principas – maži žingsniai ir laipsniškas šeimininko nebuvimo laiko ilginimas. Labai svarbu treniruotes pradėti dar tada, kai šuo jaunas.
Reikėtų nepamiršti, kad šuniukas (iki maždaug 12–15 mėnesių) neturėtų būti paliekamas vienas namuose ilgiau nei 2–3 valandoms. Geriausia pradėti nuo labai trumpo išėjimo – 15–20 minučių – ir šį laiką po truputį ilginti. Taip pat galima pirmiausia pratinti šunį pabūti viename kambaryje, kol šeimininkas yra kitur.
Šiek tiek vyresnius šunis galima palikti vienus maždaug 6 valandoms, o suaugusius – 8–9 valandoms. Ilginant šį laiką, būtina pasirūpinti gyvūno fiziologiniais poreikiais – pasivaikščiojimu, galimybe išlieti energiją, vandeniu.
Taip pat svarbu nekurti dramos iš išėjimo: nevilkinti atsisveikinimo, neglostyti ir neraminti šuns per ilgai. Gyvūnas turi suprasti, kad išėjimas – įprastas, kasdienis dalykas.
Dažna išsiskyrimo nerimo ir streso priežastis
Apie svarbiausius šuns poreikius ir dažnas išsiskyrimo nerimo priežastis pasakoja veterinarijos gydytoja, COAPE elgsenos specialistė ir Lenkijos kinologų sąjungos dresūros instruktorė Beata Furtak, kasdien dirbanti su šunų diagnostika ir terapija. Specialistė pabrėžia, kad vienas svarbiausių dalykų – užtikrinti šuniui reguliarius pasivaikščiojimus, kurių trukmė ir dažnis yra gana aiškiai apibrėžti.
„Kai konsultacijų metu sakau, kad minimali kasdienė veikla vidutiniam šuniui yra pusantros valandos, daug žmonių nustemba. Tačiau tai yra absoliutus minimumas – vienas valandos trukmės pasivaikščiojimas ir dar du trumpi išėjimai fiziologiniams poreikiams.“
Pasivaikščiojimas prieš šeimininkui išeinant iš namų – puikus būdas sumažinti įtampą ir iškrauti energiją. Šuo lengviau ištvers vienatvę, jei namuose jam paliksime veiklos – interaktyvių žaislų, uoslinėjimo kilimėlių, paslėptų skanėstų. Jei yra galimybė, verta paprašyti artimo žmogaus, kad šis apsilankytų ir trumpam pavedžiotų šunį ar pabūtų su juo šeimininko nebuvimo metu.
Kaip atpažinti, kad šuo sunkiai pakelia vienatvę?
Renkantis augintinį, būtina prisiimti ir atsakomybę už jo gerovę. Neverta laukti, kol kaimynai pradės skųstis dėl valandų valandas trunkančio lojimo ar cypimo.
„Iš tiesų turėtume namuose palikti kamerą ar kitą įrašymo įrangą ir pasižiūrėti, kaip šuo elgiasi, kai mūsų nėra“, – sako Beata Furtak.
Stebėjimas – geriausias būdas sužinoti, ar gyvūnas nekankinasi. Jeigu nepadeda įpročių keitimas – trumpesnis nebuvimas namuose, ilgesni ir kokybiškesni pasivaikščiojimai, daugiau užsiėmimų – gali prireikti elgsenos specialisto konsultacijos. Kai kuriais išsiskyrimo nerimo atvejais pagelbėja specialūs vaistai ir ilgalaikė, profesionaliai prižiūrima treniravimo programa.
Kartais pakanka atidesnės kasdienės šuns stebėsenos, kad suprastume, ką jis mums „sako“ savo elgesiu – kada jaučia stresą, nuobodulį, baimę ar džiaugsmą, ir kokių pokyčių jam labiausiai reikia.
