Atsparūs, stori ir dažniausiai iškart po derliaus nuėmimo išmetami – taip Lietuvoje neretai vertinami cukrinių runkelių lapai. Tačiau kitose šalyse jie atsiduria tiesiai lėkštėje. Pasirodo, cukrinių runkelių lapai gali nustebinti ir skoniu, ir nauda sveikatai.
Cukrinių runkelių lapai sudaro būdingą rozetę, augančią tiesiai virš balto šaknies gumbelio. Jie dideli, mėsingi, intensyviai žali, dažnai su šviesesnėmis, aiškiai matomomis gyslomis. Lietimo pojūčiu jie storesni nei špinatų lapai, kiek primena lapinius burokėlius, su kuriais yra artimai susiję.
Cukrinių runkelių lapai yra visiškai valgomi ir, sveikiems žmonėms, saugūs. Tai ta pati rūšis Beta vulgaris, kuriai priklauso ir raudonieji burokėliai bei lapiniai burokėliai. Paradoksas tas, kad pramoniniuose ūkiuose lapai dažnai laikomi šalutiniu produktu ar pašaru, nors virtuvėje jie naudojami nuo seno.
Palyginti su lapiniais burokėliais ar lapiniais kopūstais, cukrinių runkelių lapai yra mažiau kartūs ir neutralesnio skonio. Senesnius, kietesnius lapus geriausia termiškai apdoroti – kaitinami jie įgauna malonų, lengvai salstelėjusį poskonį ir puikiai sugeria priedus, pavyzdžiui, česnaką ar alyvuogių aliejų.
Viduržemio jūros regiono šalyse žaliosios runkelių dalys buvo valgomos dar gerokai prieš tai, kai imta vertinti saldesnę šaknį. Iki šiol jos išlieka kaimiškoje virtuvėje, pavyzdžiui, Kroatijoje, Graikijoje ar pietų Italijoje. Ten jos dažnai naudojamos troškiniuose, sriubose, įdaruose, patiekiamos apšlakstytos alyvuogių aliejumi ir citrinų sultimis.
Teigiama, kad lapai maistine verte gerokai lenkia pačią šaknį. Jie yra geras vitamino K šaltinis, svarbus kraujo krešėjimui ir kaulų būklei. Taip pat juose yra provitamino A (beta karoteno), kuris prisideda prie regėjimo ir imuniteto palaikymo. Be to, lapuose aptinkama vitamino C, geležies, magnio, kalio ir nemažai skaidulų. Po virimo skonis dažnai tampa švelnus, lengvai riešutinis.
Įtraukti į kasdienę mitybą, cukrinių runkelių lapai gali prisidėti prie žarnyno veiklos ir imuniteto. Skaidulos suteikia ilgesnį sotumo jausmą, o magnis ir kalis siejami su širdies veiklos palaikymu. Geležis svarbi raudonųjų kraujo kūnelių susidarymui. Dėl to šie lapai gali sudominti žmones, ieškančius lengvesnių, daržovių pagrindu paremtų patiekalų.
Virtuvėje cukrinių runkelių lapai gali būti naudojami panašiai kaip špinatai ar lapiniai burokėliai. Jaunus lapus galima smulkiai supjaustyti ir dėti į omletą, koldūnų ar virtinių įdarą, makaronų patiekalus. Senesnius verta trumpai nuplikyti ar apkepti – taip jie suminkštėja ir sumažėja galimas kartumas. Iš jų taip pat galima gaminti rauginimus ar daržovių užtepėles.
Kroatijoje lapai dažnai troškinami su česnaku ir alyvuogių aliejumi, patiekiami kaip paprastas garnyras prie žuvies ar kiaušinių. Graikų virtuvėje jie neretai keliauja į daržovių sriubas ir apkepus. Lietuvoje tai galėtų būti puikus įdaras blyneliams, o sumaišyti su nedideliu kiekiu riešutų gali virsti gardžiu pesto. Įdėti į daržovių kokteilius jie praturtina sudėtį, o kartu su rūkytais produktais, lašiša ar kiaušiniais gali tapti puikiu naminių tartų įdaru.
Vis dėlto šie lapai tinka ne visiems. Juose yra oksalatų, kurie daugeliui žmonių problemų nesukelia, tačiau sergant inkstų akmenlige ar podagra rekomenduojama vartoti saikingai. Gera žinia ta, kad virimas ar trumpas nuplikymas gali sumažinti šių junginių kiekį.
Dar vienas svarbus aspektas – auginimo sąlygos. Kadangi cukriniai runkeliai Lietuvoje dažnai auginami pramoniniu mastu, jų lapai kartais gali būti intensyviau apdorojami augalų apsaugos priemonėmis. Todėl saugiausia rinktis lapus iš savo daržo arba iš patikimo ūkininko.
Taip pat cukrinių runkelių lapai nėra geriausias pasirinkimas žmonėms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus (pavyzdžiui, varfariną). Dėl didelio vitamino K kiekio jie gali daryti įtaką kraujo krešėjimui ir silpninti vaistų poveikį. Tokiais atvejais svarbu laikytis stabilios mitybos ir pasitarti su gydytoju. O jautresnę virškinimo sistemą turintys žmonės po šių lapų gali jausti pilvo pūtimą.
