Greta mūsų gyvenantys ir dirbantys translyčiai žmonės susiduria su daugybe kliūčių gaudami sveikatos priežiūros paslaugas, nes medicinos specialistams dažnai apie tokius asmenis trūksta žinių, o sveikatos sistemoje egzistuoja tik dvi lytys – vyriškoji ir moteriškoji.
Skeptiškas medikų požiūris į translyčių asmenų problemas ne tik užkerta kelią gauti kokybiškas medicinos paslaugas, bet ir didina socialinę atskirtį, o galiausiai lemia psichikos sveikatos problemas.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, maždaug 0,3–0,5 proc. pasaulio gyventojų yra translyčiai. JAV apie 0,6 proc. gyventojų, tai yra maždaug 1,4 mln. žmonių, laiko save translyčiais asmenimis. Deja, translyčiai asmenys visame pasaulyje vis dar susiduria su diskriminacija ir socialine atskirtimi.
„Lietuvoje translyčiai asmenys susiduria su daugybe kliūčių sveikatos priežiūroje – nuo specialistų žinių stokos iki pacientų vengimo kreiptis dėl patiriamos diskriminacijos. Dažniausiai tokie asmenys turi ribotas galimybes gauti transspecifinę priežiūrą, ŽIV prevenciją bei gydymą, psichikos sveikatos priežiūrą“, – sako sveikatos priežiūros tinklo „Antėja“ laboratorinės medicinos gydytoja Eglė Marciuškienė.
Dauguma gydytojų nežino, kaip tinkamai elgtis
Su šiomis problemomis tiesiogiai susidūrusi tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenanti, iš Vokietijos kilusi NVO „Trans Autonomija“ atstovė translytė Katerina (vardas pakeistas) sako, kad gydytojai dažniausiai nežino, kaip elgtis su translyčiais pacientais, todėl nesiūlo tyrimų, atsižvelgdami į faktinę lytį ar unikalius sveikatos poreikius.
„Bet kokie simptomai neretai klaidingai siejami su pakaitine hormonų terapija, net jei tai neturi jokios logikos ir tie simptomai nėra niekaip susiję. Pasitaiko ir atvejų, kai gydytojas visiškai atsisako aptarnauti translyčius asmenis – ne tik dėl žinių trūkumo, bet ir dėl asmeninės nuomonės apie translytiškumą. Man pačiai teko būtent dėl to keletą kartų pakeisti šeimos gydytoją“, – teigia ji.
Katerina sako, kad sveikatos sistemos atstovai, vadovaujantys šiam procesui, vis dar laiko translytiškumą psichikos sveikatos liga. „Jų požiūris į translyčius asmenis tebėra paremtas prieš 30–40 metų vyravusiomis nuostatomis“, – priduria ji.
Moteris priduria, kad Lietuvoje šiuo metu nėra įstatymo, aiškiai reglamentuojančio translyčių asmenų teisinį ir medicininį lyties keitimą.
„Civilinis kodeksas numato, kad pilnametis, nesusituokęs asmuo turi teisę keisti lytį, tačiau nėra priimtas įstatymas, kuris nustatytų šios teisės įgyvendinimo tvarką. Šiuo metu galioja tik prieš trejus metus priimtas sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuris suteikia du dalykus: pirmiausia – nustato mechanizmą diagnozei gauti, tačiau remiasi jau nebegaliojančia klasifikacija; antra – sudaro pagrindą prieigai prie hormonų pakeitimo terapijos. Vis dėlto praktikoje šis įsakymas yra labiau teorinis, nes nėra aiškaus teisinio reguliavimo, užtikrinančio translyčių asmenų sveikatos priežiūrą ir teises“, – aiškina Katerina.
Ji teigia, kad šalyje stinga bendro sveikatos vertinimo, kuris atsižvelgtų į translyčių asmenų poreikius ir priežiūrą. Gydytojams dažnai trūksta reikiamų žinių, todėl pacientai patys turi ieškoti informacijos arba kreiptis į kitus specialistus.
Būtina priežiūra po hormonų terapijos
„Lietuvoje translytėms moterims hormonų terapijos pasirinkimas yra labai ribotas. Galimi variantai apsiriboja tik tabletėmis, kurios yra mažiau efektyvios ir turi didesnę šalutinio poveikio riziką, pavyzdžiui, trombozę. Saugesni hormonų vartojimo būdai, tokie kaip injekcijos, pleistrai ar geliai, Lietuvoje neprieinami. Pagal Pasaulinės profesionalų asociacijos už translyčių žmonių sveikatą (angl. World Professional Association for Transgender Health, WPATH) rekomendacijas, estradiolio injekcijos yra saugiausias ir veiksmingiausias metodas. Tačiau Lietuvoje jos nėra registruotos, todėl daugelis translyčių žmonių jas perka internetu iš kitų šalių. Testosterono terapijos situacija translyčiams vyrams yra šiek tiek geresnė – jie gali rinktis injekcijas arba gelį. Tačiau pasirinkimas vis tiek yra ribotas“, – tikina Katerina.
Širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių stebėjimas rekomenduojamas visiems pacientams, kuriems taikoma hormonų terapija. Tačiau specifinės gairės yra pateikiamos transmoterims ir transvyrams, atsižvelgiant į hormonų terapijos skirtumus bei jų poveikį.
„Hormonų terapija veikia daugelį organizmo procesų, todėl gali turėti įtakos laboratorinių tyrimų rezultatams. Siekiant išvengti tromboembolinės ligos, būtina vertinti krešėjimo rodiklius. Taip pat svarbu stebėti kepenų funkciją – atlikti kepenų fermentų tyrimus ir lipidų profilį. Dėl hiperprolaktinemijos rekomenduojama tirti prolaktino kiekį. Atsižvelgiant į padidėjusią II tipo diabeto riziką, būtina reguliariai tikrinti gliukozės kiekį kraujyje ir atlikti HbA1c testą. Pacientai, vartojantys spironolaktoną, pirmuosius metus turėtų 2–3 kartus atlikti elektrolitų koncentracijos tyrimus“, – priduria E. Marciuškienė.
Translyčiai pacientai jaučia atskirtį
Daugeliui translyčių asmenų lytinės tapatybės ir gimimo lyties neatitikimas sukelia stresą bei nerimą, o tai gali lemti depresiją ir didinti savižudybės riziką. Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams taip pat gali trūkti jautrumo translyčių asmenų problemoms, sako „Antėja“ gydytoja E. Marciuškienė.
„Translyčiams asmenims, kaip ir visiems kitiems, svarbu reguliariai atlikti sveikatos patikrinimus, kad būtų užkirstas kelias įvairioms ligoms arba jos būtų pastebėtos ankstyvose stadijose. Rekomenduojami patikrinimai apima krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir prostatos vėžio, diabeto, širdies ligų, hepatito, aukšto kraujospūdžio, skydliaukės veiklos, cholesterolio kiekio bei osteoporozės tyrimus“, – teigia medikė.
„Esu įsitikinusi, kad translyčių asmenų sveikata turi rūpintis įvairių sričių specialistai. Pirmiausia – šeimos gydytojas ir jo komanda, taip pat specializuotų sričių gydytojai: endokrinologai, ginekologai, urologai, psichiatrai, psichologai, plastikos chirurgai, ortopedai ir kt. Šių sričių specialistai privalo nuolat gilinti žinias, kurios reikalingos translyčių asmenų konsultavimui ir gydymui“, – sako E. Marciuškienė.
Gydytoja priduria, kad sveikatos priežiūros įstaigos turėtų būti tolerantiškos ir prieinamos visiems, nepriklausomai nuo jų lytinės tapatybės.
