Kovas ir balandis – trumpas, tačiau itin svarbus laikotarpis, kai verta pasirūpinti obelimis, kad būsimas derlius būtų sveikas ir kokybiškas. Nors medžiai dar gali nebūti išleidę pirmųjų pumpurų, žievėje ir dirvoje po jais jau pradeda busti rauplių, moniliozės sukėlėjai ir įvairūs kenkėjai. Jei šį momentą praleisite, obuoliai gali imti pūti dar kabėdami ant šakų.
Čia kalbama ne apie brangias priemones iš sodininkystės parduotuvių, o apie paprastą valgomąją druską. Druskos paskirtis – sudaryti aplinką, kurioje grybai ir kai kurie ligų sukėlėjai negalėtų lengvai išgyventi. Vis dėlto būtina laikytis tikslių proporcijų ir purkšti taisyklingai, kad nepakenktumėte sodui. Laikantis rekomendacijų, obelys iš tokios priemonės gali gauti tik naudos.
Darbo tirpalui paruošti reikės 500 g paprastos akmens druskos (nejoduotos ir ne „Ekstra“) bei 10 litrų šilto vandens (standartinio kibiro). Druską būtina labai gerai ištirpinti, kad dugne neliktų kristalų. Vanduo turėtų būti šiltas: šaltame vandenyje druska tirpsta lėčiau, tirpalo koncentracija gali pasiskirstyti netolygiai, o tai sumažina poveikį. Tokios normos paprastai pakanka keliems jauniems medeliams arba vienai didesnei, plačiai išsikerojusiai obeliai.
Ne mažiau svarbu tinkamai pasirinkti purškimui skirtą dieną. Geriausia purkšti saulėtu, ramiu oru, kai lauke stabiliai laikosi bent +5 °C temperatūra. Taip pat verta pasitikrinti artimiausių dienų prognozę: jeigu jau kitą dieną numatomas lietus, purškimą geriau atidėti ir palaukti kelių sausų dienų. Idealiausia, kad tirpalas ant žievės išsilaikytų bent porą dienų.
Purškimas druskos tirpalu gali padėti užauginti „švaresnius“ obuolius, sumažinti puvinio riziką ir apsaugoti medį nuo dalies ankstyvų infekcijų. Svarbiausia – suspėti tai atlikti iki pumpurų brinkimo. Panaudojus tirpalą per vėlai, galima pažeisti jau besiskleidžiančius, gležnus lapelius. Geriau, kad tirpalas veiktų kiek trumpiau (pavyzdžiui, jei vis dėlto užkluptų lietus), nei rizikuoti nudeginti jauną augmeniją.
Laiku ir teisingai atlikta obelų apsauga ankstyvą pavasarį dažnai atsiperka gausesniu derliumi – šakos gali taip nusvirti nuo obuolių, kad, regis, tuoj palies žemę.
