Per Verbų sekmadienį pašventinta velykinė verba katalikams yra svarbus simbolis. Po mišių ji dažnai parsinešama namo ir laikoma visus metus. Tačiau artėjant kitoms Velykoms neretai kyla klausimas: ką daryti su sena verba, kad tai būtų padaryta pagarbiai?
Dažniausiai minimi trys sprendimai. Daugelis tikinčiųjų pabrėžia, kad pašventinta verba nėra paprastas daiktas ar šiukšlė, todėl jos nenorima tiesiog išmesti. Vis dėlto pasitaiko ir praktinių patarimų, kai, neturint kitos išeities, verba vis dėlto iškeliauja į buitinių atliekų konteinerį.
Vienas labiausiai su krikščioniška tradicija siejamų būdų – seną verbą sudeginti. Tai simbolinis perėjimas iš vienų liturginių metų į kitus. Šalia šio papročio kai kur išlikę ir liaudiški įpročiai: pelenus išbarstyti darže ar sode, o pašventintas šakeles įsmeigti į žemę tikintis geresnio derliaus.
Jei nėra galimybių deginti, verbą galima užkasti žemėje. Tai ramus ir orus būdas, ypač jei ji padaryta iš natūralių medžiagų ir laikui bėgant saugiai suirs dirvoje. Dalis žmonių verbą pasilieka ir kitam sezonui, jeigu ji dar atrodo tvarkingai ir turi ypatingą reikšmę šeimai.
Kasdienybėje sprendimai būna įvairūs: vieni verbas laiko spintoje, kiti – metų metus vazoje, o kai kas prisipažįsta, kad dėl gyvenimo sąlygų (pavyzdžiui, neturint kiemo, židinio ar krosnies) ją tiesiog išmeta. Tai rodo, kaip tradicija šiandien susiduria su praktiškais gyvenimo realumais.
Žmonės dažnai klausia ne tik ką daryti su sena verba, bet ir kada tinkamiausia su ja atsisveikinti. Dažniausiai ji namuose laikoma iki kitų Velykų. Vieniems natūralus laikas – dienos prieš kitą Verbų sekmadienį, kiti atsisveikina anksčiau, artėjant Pelenų trečiadieniui.
Svarbu atskirti paprastą nuėmimą nuo vietos, kur ji buvo laikoma, ir nepagarbų išmetimą. Tikintiesiems svarbiausia – ne „atsikratyti“ kaip pasenusios dekoracijos, o atsisveikinti su pagarba. Todėl klausimą „kada išmesti verbą?“ dažniau verta suprasti kaip „kada baigti ją laikyti ir kaip tai padaryti tinkamai“.
Tradicijoje neretai minimas laikotarpis prieš Pelenų trečiadienį, nes tuomet senos verbos kai kur sudeginamos, o jų pelenai gali būti naudojami liturgijoje. Vis dėlto daugelyje namų verba stovi gerokai ilgiau – kartais iki tol, kol pradeda byrėti ar praranda formą. Tuomet ji gali būti naudojama ne vieną sezoną, o net kelerius metus.
Jei verba graži ir patvari, nemažai žmonių ją atsineša į bažnyčią pakartotinai ir šventina dar kartą. Interneto diskusijose dažnai pasitaiko komentarų, kad ta pati verba naudojama kasmet arba saugoma spintoje iki kito pavasario.
Ar galima šventinti pernykštę verbą? Taip, jeigu ji gerai išsilaikiusi. Nėra visuotinės taisyklės, kad kasmet būtina pirkti ar pasigaminti visiškai naują. Kita vertus, dalis tikinčiųjų renkasi atsinešti naują palmą, nes tai jiems yra naujas ženklas, žymintis įžengimą į Didžiąją savaitę ir šventinį laikotarpį.
Galiausiai tai labiau tradicijos ir asmeninio santykio klausimas nei griežtas reikalavimas. Jei verba nesubyra, nėra pažeista ir vis dar atlieka savo simbolinę funkciją, ją galima naudoti dar kartą. Be to, tai praktiška ir tausojanti aplinką išeitis.
Jeigu kyla abejonių, geriausia pasiteirauti savo parapijoje arba pasikalbėti su vyresniais šeimos nariais ar kaimynais – vietinės tradicijos gali skirtis.
