Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) duomenimis, 2024 m. pabaigoje Lietuvoje viešaisiais fiksuotojo ryšio tinklais turėjo galimybę naudotis 1,17 mln. (77,7 proc.) visų šalies namų ūkių. Didžiausią aprėptį viešaisiais fiksuotojo ryšio tinklais turėjo „Telia Lietuva“, AB (75,4 proc.), UAB „Cgates“ (32,8 proc.), UAB „Init“ (20,1 proc.), UAB „Balticum TV“ (19,2 proc.) ir UAB „Splius” (11,4 proc.).
Populiariausia technologija išlieka šviesolaidis: 2024 m. Lietuvoje šviesolaidinėmis linijomis turėjo galimybę naudotis 62,2 proc. (935 tūkst.) namų ūkių. Šios ryšių technologijos tinklo aprėptis per metus augo vos 6,2 proc. (54,7 tūkst. namų ūkių).
Šviesolaidinėmis linijomis 2024 m. buvo pasiekiama 91,8 proc. arba 628,4 tūkst. didžiųjų miestų savivaldybių namų ūkių, tačiau tik 30,7 proc. (158,6 tūkst.) kaimiškųjų savivaldybių namų ūkių. Kaimiškose savivaldybėse šviesolaidinio tinklo aprėptis per 2024 m. augo vos 5,3 proc. – pernai prie šios technologijos prijungta 7,9 tūkst. namų ūkių.
Šviesolaidinių tinklų aprėptis didžiausia Visagino (98,76 proc.), Neringos (96,89 proc.) ir Klaipėdos m. (96,10 proc.) savivaldybėse. Mažiausia aprėptis tiek šviesolaidinėmis, tiek bet kuriomis kitomis – vario ar vytomis – linijomis išlieka Alytaus r. savivaldybėje, atitinkamai 0,2 proc. ir 26,6 proc.
„Šviesolaidžio plėtra nutolusiose teritorijose yra sudėtinga – individualaus vartotojo prijungimo sąnaudos yra gerokai didesnės nei miestuose. Dėl to operatoriai, vertindami investicijų grąžą, nesiryžta plėsti tinklų taip sparčiai, kaip tikimasi valstybės mastu. Siekiant mažinti skaitmeninę atskirtį kaimiškose savivaldybėse, būtinas didesnis centrinės valdžios ir savivaldos įsitraukimas“, – teigia RRT Tarybos pirmininkė Jūratė Šovienė.
Tinklų plėtrą lėtina biurokratinės kliūtys
Operatoriai nurodo šias pagrindines plėtros kliūtis: biurokratiniai trikdžiai planuojant ir derinant projektus savivaldybėse, draudimas tiesti ryšių kabelius kelio juostoje. Pavyzdžiui, vadovaujantis galiojančiu Kelių techniniu reglamentu ryšių kabelių tiesimas kelio juostoje yra visiškai draudžiamas, todėl statant naujus ar rekonstruojant senus kelius, statybvietėje tuo pačiu metu įrengti ir ryšių infrastruktūrą nėra leidžiama.
Kiti operatorių dažnai minimai tinklo plėtros trukdžiai yra pastatų savininkų pasipriešinimas gaunant leidimus infrastruktūros įrengimui. Nors įstatymas numato pareigą leisti montuoti ryšių infrastruktūrą ant valstybinėms ir savivaldybių institucijoms priklausančių pastatų, tai pavyksta tik po kelerių metų bylinėjimosi.
Problema yra ir savalaikis numatomų statybos darbų viešinimas: ne visi subjektai laiku pateikia informaciją į Topografijos ir inžinerinės infrastruktūros informacinę sistemą (TIIIS), dėl to ryšio tinklų operatoriai negali laiku prisijungti prie šių statybų. Kelioms institucijoms ar įmonėms bendradarbiaujant ir dirbant vienu metu, būtų galima išvengti daugybinių derinimų siekiant gauti statybos leidimus – tai leistų taupyti statytojų bei ryšių tinklų operatorių kaštus. Efektyvaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys yra Kauno m. savivaldybė, kuri laiku viešina ir skelbia plėtros planus.
Kitas geras pavyzdys, sprendžiant „baltųjų zonų“ (teritorijų, kuriose nėra kokybiško plačiajuosčio ryšio ir jo plėtra artimiausiu metu nenumatyta) problematiką, yra Lazdijų rajono savivaldybė. Ji socialiai pažeidžiamiems ir atokiau gyvenantiems gyventojams subsidijuoja prieigos įrengimo ir įrangos įsigijimo kainą. Tokie sprendiniai skatina ne tik plačiajuosčio ryšio plėtrą nutolusiose vietovėse, bet ir skaitmeninių paslaugų prieinamumą gyventojams.
