Svogūno „sluoksniai“ iš tikrųjų yra pakitę lapai, glaudžiai prigludę vienas prie kito. Nors kasdienėje kalboje svogūną neretai laikome šaknimi ar atskiru daržovės tipu, botaniškai jis yra pakitęs ūglis. Jo sutrumpinta apatinė dalis vadinama dugneliu – tai trumpas, suplokštėjęs stiebas, prie kurio prisitvirtina visi lapai.
Kiekvienas lapas sudaro tarsi atskirą „kapsulę“ aplink dugnelį ir aukščiau esančius lapus. Šie lapai yra mėsingi, sukaupę daug vandens ir maistinių medžiagų, todėl sudaro mums įprastus svogūno sluoksnius. Jie susispaudę itin glaudžiai, kad kuo geriau apsaugotų vidines dalis ir sumažintų drėgmės netekimą.
Išoriniai lapai laikui bėgant nudžiūsta ir sukietėja. Taip susiformuoja tankus, beveik vandeniui nelaidus apsauginis apvalkalas – lukštas. Jis saugo svogūną nuo mechaninių pažeidimų, išdžiūvimo ir mikroorganizmų poveikio, todėl svogūnas gali ilgai išlikti gyvybingas net nepalankiomis sąlygomis.
Tokia sandara leidžia svogūnui atlikti pagrindinę biologinę funkciją – kaupti vandens ir maisto medžiagų atsargas. Tai savotiška atsargų saugykla, padedanti augalui išgyventi nepalankų laikotarpį, pavyzdžiui, žiemą ar sausrą. Vos tik sąlygos pagerėja, iš dugnelio greitai ima augti nauji lapai ir žiedynstiebiai.
Požeminėje dalyje, dugnelio apačioje, formuojasi šaknys, kurios aprūpina augalą vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis. Tuo tarpu viršutinėje dalyje esantys pumpurai gali išauginti naujus ūglius. Dėl šios priežasties svogūnai lengvai dauginasi vegetatyviškai – iš vieno svogūno gali susiformuoti keli nauji.
Įdomu ir tai, kad svogūnas nėra vienintelis augalo organas, susidaręs iš sutrumpėjusio ūglio. Žiedą taip pat galima laikyti pakitusiu ūgliu: jo stiebas yra labai sutrumpėjęs ir sudaro žiedo pagrindą. Tuo pat metu „lapai“ šiame procese virsta specializuotomis struktūromis – taurėlapiais, vainiklapiais, kuokeliais ir piestelėmis.
Visa tai rodo, kad augalų pasaulyje ta pati pagrindinė sandaros schema gali būti modifikuojama labai įvairiai. Sutrumpėję ūgliai gali tapti maisto atsargų saugyklomis, kaip svogūnas, arba sudėtingomis dauginimosi struktūromis, kaip žiedas. Šie pavyzdžiai atskleidžia, kaip evoliucija iš tų pačių elementų sukuria skirtingas, tačiau puikiai funkcionuojančias formas.
