Albumo recenzija

Dar ne taip seniai tirpstančio sniego upeliais nukraujavo kovas, kai „AVaspo“ į pasaulį išleido trečiąjį savo albumą. „Kraujuojantį okeaną“ galėtume simboliškai laikyti pirmojo grupės albumo „Nėra okeano“ reinkarnacija, tačiau tik iš dalies – dėl pavadinimo ir, be abejo, Gabrielės Labanauskaitės poezijoje nuolat ataidinčių žmogaus egzistencija susirūpinusių idėjų, sumišusių su instinktyvia pasaulėvoka. O jei grįžtelėjus dar ir prie antrojo grupės įrašo „Niagara“, mums atsivers stebinančio platumo muzikinių formų spektras, kuris yra itin svarbus aspektas vertinant bet kurio muzikos kolektyvo kūrybą. Niekas nesiginčys, kad „AVaspo“ šis bruožas įgimtas, dominuojantis ir esminis.