Andrius Lekavičius
Filmas „Mes už… Lietuvą!“ kalba ne tik apie krepšinį, tai juosta apie vienybę, kuri iš aikštės persikelia į tribūnas bei pamažu užvaldo visą šalį.
Neseniai buvo pristatytas režisieriaus Andriaus Lekavičiaus filmas „Mes už… Lietuvą!“. Filmas, kuriame įamžintos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kovos bei jų užkulisiai Europos krepšinio čempionate – emocingas ir intriguojantis. Todėl nusprendėme pasidomėti ir apie filmo kūrimo užkulisius apie kuriuos įspūdžiais su „Laikas.lt“ portalu dalinasi režisierius.
Kokias svarbiausias pasiruošimo „pamokas“ reikėjo atlikti prieš filmavimą?
Visų pirma, reikėjo apžvelgti filmo herojų charakterius, kuriuos buvau numatęs dar prieš pat filmavimą. Žaidėjai yra labai ryškūs, o jų vaidmenys krepšinio aikštelėje yra gana lengvai nuspėjami. Galima sakyti, jog apie 70 – 80 proc. mano įžvagų buvo taiklios. Skirtingai nuo kitų filmų, šio filmo žanras reikalavo turėti kelias siužetines linijas ir kelis scenarijus. Nepaslaptis, jog šios kino juostos rezultatas priklausė nuo rinktinės rezultatų.
Kuris iš Jūsų numatytų scenarijų pasitvirtino?
Pats filmo scenarijus yra apie krepšinio komandą ir jo herojus, kurie suvienijo mūsų tautą per europos krepšinio čempionatą. Ši pagrindinė siužeto linija buvo visuose scenarijuose. Tiesa, nors dabartinis scenarijus ir nėra geriausias, kuris galėjo būti rinktinei iškovojus pergalę, bet tikrai nėra blogiausias. Buvo paruoštas scenarijus ir blogiausiam rezultatui, gerai, kad jo neprireikė.
Ar geriausias scenarijus režisieriui sutampa su tautiečių geriausiai vertinamu scenarijumi?
Neslėpsiu, jog kuriant filmą reikia ir blogų momentų, nes tai suteikia gyvumo. Dėliojant filmo arką, reikia dinamikos, pakilimų ir nuosmukių. Šiame filme to pakanka. To, kas nutiko Europos krepšinio čempionato metu Lietuvos rinktinei vienareikšmiškai negalėčiau vertinti. Žinoma, kad galėjom patekti į pusfinalį, o ne į ketvirtfinalį ir tada būtume kovoję dėl trečios vietos. Šis scenarijus tautai būtų labiau patikęs. Visuomet sporto dokumentikoje yra geriausia, kai yra laimima. Kita vertus, tikslas pasiektas – buvo patekta į Londono olimpiadą. Mano manymu, olimpiada yra daug svarbiau, todėl skambiai galima pasakyti, jog šis filmas – savotiškas kelias į Londoną.
Spaudos konferencijoje užsiminėte, jog viena kulminacinių vietų – lietuvių pralaimėjimas prieš makedonus. Kokios emocijos vyravo užkulisiuose?
Po šio pralaimėjimo užkulisiuose vyravo dvejopos nuotaikos. Buvo ne tik daug nusivylimo ar ašarų dėl pralaimėjimo prieš makedonus, bet ir vyravo viltis, jog dar liko kova dėl kelialapio į į Londono olimpines žaidynes. Todėl rūbinėje užfiksuotas ne tik nusivylimas po nesėkmingos kovos su makedonais, bet ir nauja viltis su nauju rytojumi prieš kovą su slovėnais. Kaip treneris Kęstutis Kemzūra yra pasakęs: „Didvyris – ne tas, kuris stipriai smogia, o tas, kuris sugeba atlaikyti tą smūgį ir smogti atgal”. Manau, kad Lietuvos rinktinė taip ir padarė.
Kaip kūrybinė komanda jaučiasi sudalyvavusi šio filmo kūrime ir kokios jos nuotaikos?
Aišku, kad prieš pačią kūrybinę veiklą buvo startinis jaudulys visiems. Jaudinosi ne tik krepšininkai, bet ir mes. Galėjome tik įsivaizduoti, kaip viskas vyks. Visi su nekantrumu laukėm to, bet viskas pavyko puikiai. Patenkinti, manau, visi. Ir kaip sakė Robertas Javtokas, kad jam bus smagu šį filmą parodyti savo vaikams, taip ir mums. Manau, kad ir visa kūrybinė grupė norės šį filmą parodyti savo vaikams ir vaikaičiams. Juk smagu pasakoti apie tai, kaip iš arti teko prisiliesti prie šio išskirtinio istorinio įvykio Lietuvai.
Galiu drąsiai sakyti, jog trenerio Kęstučio Kemzūros vertybės: buvimas kartu, buvimas komandoje vardan tikslo, jo įkvepiančios kalbos – lengvai pritaikomos ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir realiame gyvenime. Todėl ši neįkainojama patirtis verčia susimąstyti ir apie tokias vertybes, kaip tautos vienybė, juk esame nedidelė tauta…
Kaip manote, kokia ateitis laukia šio filmo?
Aš labai tikiuosi, kad bus gera ateitis. Nors prisipažinsiu, kad yra šiek tiek nerimo prieš pat premjerą, bet tai daugiau sportinis jaudulys ar adrenalinas. Tikrai nesvarstau, ar mes kažką ne taip padarėm. Žinau, kad lyginant su tuo, kokias technines, logistines ir finansines galimybes turėjome, pasiekėme geriausią rezultatą.
Kuris filmo herojus Jums labiausiai įsiminė?
Jie visi yra labai stiprios asmenybės ir ryškios individualybės. Kalbu ne tik apie krepšininkus, bet ir apie rinktinės aptarnaujantį personalą. Manau, kad Kęstutis Kemzūra labai kuklinasi, jog jis nevertas filmo, o aš, manau, kad jie visi be išimčių yra verti filmo. Tiesa, labai nuoširdžiai mane nustebino treneris. Asmeniškai man, treneris Kęstutis Kemzūra ir legendinis rinktinės masažistas Juozas Petkevičius – autoritetai. Juozas yra labai šilta asmenybė. Šalia rinktinės jis yra nuo 1992 metų. Reikia būti stipriai asmenybei, kad išbūtum tiek metų ten. Jis nuolat yra šalia tų vyrų, todėl ir šiame filme jam yra skirtas labai svarbus vaidmuo – jis to nusipelnė.
Robertas Javtokas nutaiso rūsčią veido miną ir žvelgia į tolumą lyg iš ten atjotų priešai. Mosuodamas kardą Mantas Kalnietis bando perteikti, kad visi nemirtingieji turi jo bijoti. Krepšininkai – kino filmų herojai? Neįprasta, tačiau tai tiesa.
Paskutinę pavasario dieną Lietuvos krepšinio sirgalių laukia neeilinis įvykis – pirmojo dokumentinio filmo apie vyrų krepšinio rinktinės užkulisius premjera. Filmo „Mes už… Lietuvą!“ kūrėjai šiandien oficialiai patvirtino, jog nacionalinė premjera visoje Lietuvoje įvyks gegužės 31 dieną.
Keli šimtai valandų unikalios filmuotos medžiagos sugulė į pramoginį pusantros valandos filmą. Jis prasideda kadrais iš bronzinio 2010 m. pasaulio čempionato Turkijoje, o pagrindiniai filmavimo darbai buvo atlikti praėjusiais metais Lietuvoje vykusio Europos čempionato metu.
„Iki šiol nebuvo sukurta pilno metražo filmo apie mūsų šalies krepšinio rinktinę ,,iš vidaus“. Sutikite, kad dažniausiai matoma tik fasadinė pusė – aikštelėje kovojantys ar su žurnalistais kalbantys krepšininkai. Tačiau kokios mintys kirba jų galvose po treniruočių, kaip jie išgyvena pralaimėjimus ar švenčia pergales – to niekas nežino. Norėjome parodyti, kokie iš tikrųjų yra Lietuvos herojai, ką mąsto bene pagrindiniai mūsų tautą vienijantys žmonės. Šių klausimų vedami ryžomės rinktinės ,,virtuvę“ filmuoti Lietuvoje vykusio čempionato metu“, – pasakoja filmo režisierius Andrius Lekavičius.
Kiekvienam lietuviui žinomu šūkiu „Mes už… Lietuvą!“ pavadintame filme apstu krepšininkų juokelių, nesuvaidintų emocijų ir ypač nuoširdžių pašnekesių, kurie dažniausiai likdavo „ne žiniasklaidai“. Žiūrovai išvys uždegančias ir niekur negirdėtas vyriausiojo rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros kalbas, kadrus iš komandos rūbinės, procedūrų kambario, „prakaitu nuplautas“ akimirkas iš pasirengimo stovyklų ir treniruočių salių.
„Mes už… Lietuvą!“ kūrėjai, apsiginklavę modernia filmavimo įranga, keletą mėnesių sekė kiekvieną krepšininkų judesį – nuo liepą prasidėjusios pirmosios stovyklos Druskininkuose iki paskutinių sirgalių palaikymo šūksnių ir užvertų autobuso durų po paskutinės dvikovos Europos čempionate.
Pasak filmo režisieriaus A. Lekavičiaus, didžiausias iššūkis filmuojant buvo netrukdyti rinktinei ir kartu viską užfiksuoti iš kuo arčiau.
,,Visa filmavimo komanda buvome tarsi nematomi. Kameras tvirtinome rinktinės autobuse, persirengimo ir pasitarimų kambariuose. Teko bėgioti paskui krepšininkus su kameromis, kurios buvo pritvirtintos prie krūtinės. Neabejojame, kad žiūrėdami filmą sirgaliai jausis tarsi rinktinės rūbinėje sėdėtų šalia Jono Valančiūno ar treniruotės metu bėgtų paskui Robertą Javtoką“, – filmavimo įspūdžiais trumpai pasidalijo režisierius.
Filmo kūrėjai žada, kad gegužės 31-ąją visoje Lietuvoje vienu metu pradedamas rodyti filmas bus didelė staigmena ne tik krepšinio sirgaliams, bet ir patiems krepšininkams, kurie filmą tuomet išvys taip pat pirmą kartą.
Apie filmą „Mes už… Lietuvą!“:
Nuoroda: http://www.youtube.com/watch?v=hlppIbBWcDo