europos krepsinio cempionatas
Esame girdėję apie įvairius krepšininkų prietarus. Na kad ir nesiskusti prieš svarbias dvikovas. Jei Lietuva keliaus iki finalo, tuomet tikėtina išvysti Paulių Jankūną su visą Lietuvą sužavėjusiais ūsais.
Vilniuje pasiektas neoficialus krepšinio baudų metimo rekordas. Per valandą daugiau nei 100 moksleivių įmetė 1016 taiklių baudų metimų. Taip naujų mokslo metų ir artėjančio Europos krepšinio čempionato pradžią pažymėti nusprendė „Sostinės krepšinio mokykla“.
Jau kitą trečiadienį, liepos 29 dieną, tiesioginiame TV3 eteryje prasideda „3 už Lietuvą“ sirgalių krepšinio turnyras, kuriam diriguos ilgametis sporto žinių vedėjas ir komentatorius, o dabar – laidų kūrėjas Mindaugas Rainys. Pats kadaise svajojęs būti krepšininku, artėjančio „3 už Lietuvą“ turnyro dalyvius jis perspėja, kad laukia azartiškos dvikovos ir ragina pradėti rimtai treniruotis.
Lietuva – krepšinio šalis, todėl kiekvienas šios sporto šakos aistruolis savo kalendoriuje jau pasižymėjęs liepos 29 dieną. Kaip tik tada prasideda mūsų šalies rinktinės pasiruošimo Europos krepšinio čempionatui varžybos. Belaukiant tiesioginių transliacijų, TV3 televizija savo žiūrovams pristato specialius anonsus, kuriuose įamžinti mūsų šalį garsinantys žaidėjai – Robertas Javtokas, Mantas Kalnietis ir Adas Juškevičius.
Neseniai buvo pristatytas režisieriaus Andriaus Lekavičiaus filmas „Mes už… Lietuvą!“. Filmas, kuriame įamžintos Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kovos bei jų užkulisiai Europos krepšinio čempionate – emocingas ir intriguojantis. Todėl nusprendėme pasidomėti ir apie filmo kūrimo užkulisius apie kuriuos įspūdžiais su „Laikas.lt“ portalu dalinasi režisierius.
Kokias svarbiausias pasiruošimo „pamokas“ reikėjo atlikti prieš filmavimą?
Visų pirma, reikėjo apžvelgti filmo herojų charakterius, kuriuos buvau numatęs dar prieš pat filmavimą. Žaidėjai yra labai ryškūs, o jų vaidmenys krepšinio aikštelėje yra gana lengvai nuspėjami. Galima sakyti, jog apie 70 – 80 proc. mano įžvagų buvo taiklios. Skirtingai nuo kitų filmų, šio filmo žanras reikalavo turėti kelias siužetines linijas ir kelis scenarijus. Nepaslaptis, jog šios kino juostos rezultatas priklausė nuo rinktinės rezultatų.
Kuris iš Jūsų numatytų scenarijų pasitvirtino?
Pats filmo scenarijus yra apie krepšinio komandą ir jo herojus, kurie suvienijo mūsų tautą per europos krepšinio čempionatą. Ši pagrindinė siužeto linija buvo visuose scenarijuose. Tiesa, nors dabartinis scenarijus ir nėra geriausias, kuris galėjo būti rinktinei iškovojus pergalę, bet tikrai nėra blogiausias. Buvo paruoštas scenarijus ir blogiausiam rezultatui, gerai, kad jo neprireikė.
Ar geriausias scenarijus režisieriui sutampa su tautiečių geriausiai vertinamu scenarijumi?
Neslėpsiu, jog kuriant filmą reikia ir blogų momentų, nes tai suteikia gyvumo. Dėliojant filmo arką, reikia dinamikos, pakilimų ir nuosmukių. Šiame filme to pakanka. To, kas nutiko Europos krepšinio čempionato metu Lietuvos rinktinei vienareikšmiškai negalėčiau vertinti. Žinoma, kad galėjom patekti į pusfinalį, o ne į ketvirtfinalį ir tada būtume kovoję dėl trečios vietos. Šis scenarijus tautai būtų labiau patikęs. Visuomet sporto dokumentikoje yra geriausia, kai yra laimima. Kita vertus, tikslas pasiektas – buvo patekta į Londono olimpiadą. Mano manymu, olimpiada yra daug svarbiau, todėl skambiai galima pasakyti, jog šis filmas – savotiškas kelias į Londoną.
Spaudos konferencijoje užsiminėte, jog viena kulminacinių vietų – lietuvių pralaimėjimas prieš makedonus. Kokios emocijos vyravo užkulisiuose?
Po šio pralaimėjimo užkulisiuose vyravo dvejopos nuotaikos. Buvo ne tik daug nusivylimo ar ašarų dėl pralaimėjimo prieš makedonus, bet ir vyravo viltis, jog dar liko kova dėl kelialapio į į Londono olimpines žaidynes. Todėl rūbinėje užfiksuotas ne tik nusivylimas po nesėkmingos kovos su makedonais, bet ir nauja viltis su nauju rytojumi prieš kovą su slovėnais. Kaip treneris Kęstutis Kemzūra yra pasakęs: „Didvyris – ne tas, kuris stipriai smogia, o tas, kuris sugeba atlaikyti tą smūgį ir smogti atgal”. Manau, kad Lietuvos rinktinė taip ir padarė.
Kaip kūrybinė komanda jaučiasi sudalyvavusi šio filmo kūrime ir kokios jos nuotaikos?
Aišku, kad prieš pačią kūrybinę veiklą buvo startinis jaudulys visiems. Jaudinosi ne tik krepšininkai, bet ir mes. Galėjome tik įsivaizduoti, kaip viskas vyks. Visi su nekantrumu laukėm to, bet viskas pavyko puikiai. Patenkinti, manau, visi. Ir kaip sakė Robertas Javtokas, kad jam bus smagu šį filmą parodyti savo vaikams, taip ir mums. Manau, kad ir visa kūrybinė grupė norės šį filmą parodyti savo vaikams ir vaikaičiams. Juk smagu pasakoti apie tai, kaip iš arti teko prisiliesti prie šio išskirtinio istorinio įvykio Lietuvai.
Galiu drąsiai sakyti, jog trenerio Kęstučio Kemzūros vertybės: buvimas kartu, buvimas komandoje vardan tikslo, jo įkvepiančios kalbos – lengvai pritaikomos ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir realiame gyvenime. Todėl ši neįkainojama patirtis verčia susimąstyti ir apie tokias vertybes, kaip tautos vienybė, juk esame nedidelė tauta…
Kaip manote, kokia ateitis laukia šio filmo?
Aš labai tikiuosi, kad bus gera ateitis. Nors prisipažinsiu, kad yra šiek tiek nerimo prieš pat premjerą, bet tai daugiau sportinis jaudulys ar adrenalinas. Tikrai nesvarstau, ar mes kažką ne taip padarėm. Žinau, kad lyginant su tuo, kokias technines, logistines ir finansines galimybes turėjome, pasiekėme geriausią rezultatą.
Kuris filmo herojus Jums labiausiai įsiminė?
Jie visi yra labai stiprios asmenybės ir ryškios individualybės. Kalbu ne tik apie krepšininkus, bet ir apie rinktinės aptarnaujantį personalą. Manau, kad Kęstutis Kemzūra labai kuklinasi, jog jis nevertas filmo, o aš, manau, kad jie visi be išimčių yra verti filmo. Tiesa, labai nuoširdžiai mane nustebino treneris. Asmeniškai man, treneris Kęstutis Kemzūra ir legendinis rinktinės masažistas Juozas Petkevičius – autoritetai. Juozas yra labai šilta asmenybė. Šalia rinktinės jis yra nuo 1992 metų. Reikia būti stipriai asmenybei, kad išbūtum tiek metų ten. Jis nuolat yra šalia tų vyrų, todėl ir šiame filme jam yra skirtas labai svarbus vaidmuo – jis to nusipelnė.
Pirmadienio popietę Vilniaus kino teatre „Vingis” įvyko filmo „Mes už… Lietuvą!“ spaudos konferencija. Tiek filmo režisierius Andrius Lekavičius, tiek ir visa kūrybinė grupė bei aktoriais virtę Lietuvos krepšininkai, neslėpė jaudulio, kuris juos aplanko prieš būsimą premjerą.
Istorinis Europos vyrų krepšinio čempionatas („EuroBasket 2011”), vykęs 2011 metų vasarą Lietuvoje, įprasmintas ne tik krepšinio sirgalių prisiminimuose, bet ir kino juostoje. Anot filmo režisieriaus, filmo scenarijų prieš čempionatą buvo daug. Ir nors taip trokšto medalio Lietuvos krepšininkai neiškovojo, tauta jų nepasmerkė, o filmo kūrėjai pasistengė parodyti kitą šio svarbaus įvykio pusę.
Dokumentinis filmas apie vyrų krepšinio rinktinės užkulisius žada atskleisti tikruosius krepšininkų jausmus, išgyvenimus, kurie juos lydėjo viso čempionato metu. Filmo šūkis: „Trijų milijonų likimas priklauso nuo 12-os žaidėjų”. Filmo režisierius sako, kad ši frazė apibendrina visą lietuvių būseną, kai į aikštę išeina krepšinio rinktinė kovoti dėl Lietuvos garbės. „Kai vyrai žaidžia už Lietuvą, bent jau porai valandų lietuviams gyvenimas sustoja, o kokios nuotaikos bus po rungtynių, priklauso nuo aikštelėje žaidžiančių krepšininkų pastangų”, – sako filmo režisierius A. Lekavičius.
Krepšinio rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra tikino, kad filmavimas normalaus jų treniruočių bei rungtynių eigos netrikdė. Treneriui pritarė ir į konferenciją atvykę žaidėjai Jonas Valančiūnas bei Robertas Javtokas. Vien žaidimu besirūpinantys krepšininkai prisipažino, kad jie pamiršdavo, jog aplink juos sukiojasi kameros, kurios bando užfiksuoti kiekvieną jų emociją.
Nuotaikingų siužeto nukrypimų, anot filmo režisieriaus, netrūko. Linksmieji filmo personažai, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo broliai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai. Režisierius pajuokavo, kad kai šie nutrauks savo krepšininkų karjerą, galėtų dirbti aktoriais.
Konferencijos metu nebuvo pamirštas ir jauniausias rinktinės žaidėjas Jonas Valančiūnas, kuris sekmadienį atšventė 20-ąjį gimtadienį gimtadienį. Šia proga J. Valančiūnui kūrybinė grupė įteikė tortą bei bilietą į išankstinę filmo premjerą. Vilniaus „Lietuvos ryto“ vidurio puolėjui, žaidžiančiam 17 numeriu, simboliškai buvo įteikta 17 vieta kino teatre.
Režisierius prisipažino, kad vienas daugiausiai jį įkvėpusių filmo personažų – treneris Kęstutis Kemzūra. A. Lekavičių sužavėjo vyriausiojo rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros uždegančios kalbos. Pasiteiravus K. Kemzūros, iš kur šis semiasi įkvėpimo žaidėjus įkvepiančioms kalbos, šis buvo atviras: „Nemanau, kad mano kalbos kažkokios ypatingos. Paprasčiausiai kalbu tai, kuo pats tikiu”, – teigė K. Kemzūra.
Kitas, ne ką mažiau svarbus filmo užkulisių dalyvis – vykdomasis prodiuseris Linas Kunigėlis. Paklaustas, ar rūbinėje nuolat iš paskos sekiojanti kamera netrikdė vyrų, L. Kunigėlis tikina, kad nei komandos vyrai, nei treneris K. Kemzūra griežta cenzūra neužsiėmė. „Jeigu jau būdavo kažkas tokio, išjungdavau kamerą, arba vėliau pasikalbėdavome su treneriais ir nutardavome – galima tai dėti į filmą, ar ne. Bet tokių atvejų buvo gal vienas ar du, ne daugiau“, – tikina L. Kunigėlis.
Pasiteiravus A. Lekavičiaus, kokia yra filmo kulminacinė vieta, režisierius buvo atviras: „Lietuvių pralaimėjimas prieš makedonus yra vienas iš jautriausių filmo vietų”, – pasakojo režisierius A. Lekavičius, kuris pripažino, kad ne tik nuotaikingų, bet ir graudžių scenų filmui netrūko. Nepaisant parodytų krepšininkų išgyvenimų bei ašarų, režisierius tikino, jog filmas yra su laiminga pergale, mat, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kovos tęsinys – Londone vyksianti olimpiada.
Filmas apie krepšinio rinktinės gyvenimą kino teatrus pasieks gegužės 31-ąją.
Šiais metais „Eurobasket 2011” buvo jei ne svarbiausias, tai vienas esminių įvykių šalyje, todėl šia tema žiniasklaidoje pranešimų netrūko. Kai kam informacijos galėjo pasirodyti netgi per daug – 2011 m. kovą-rugsėjį Lietuvos žiniasklaidoje užfiksuota beveik 15 tūkstančių pranešimų. Aktyviausiai čempionato įvykius nušvietė portalai 15min.lt bei delfi.lt, o regioninėje spaudoje pranešimų gausa išsiskyrė Klaipėdos regiono laikraščiai. Šalies žiniasklaidoje čempionato įvaizdis buvo teigiamas; palankiausiai „Eurobasket 2011” pristatė naujienų agentūros, TV ir radijas, tuo tarpu nacionaliniuose ir verslo leidiniuose bei regioniniuose laikraščiuose fiksuoti prieštaringi vertinimai.
2011 m. kovą-rugsėjį Lietuvos spaudoje, interneto portaluose, radijuje bei televizijoje Europos vyrų krepšinio čempionatas buvo paminėtas 14.950 pranešimuose. Paminėjimų dinamika puikiai atspindėjo laiką, likusį iki čempionato: jei kovą-birželį informacijos srautas svyravo apie 1.000 pranešimų per mėnesį, tai, pradėjęs kilti liepos mėn., rugsėjį jis buvo net penkis kartus didesnis.
Žiniasklaidos stebėsenos ir analizės bendrovės „Mediaskopas” duomenimis, didžiausia porcija informacijos buvo pateikta per interneto portalus (66%), aktyvūs buvo ir regioniniai laikraščiai (19%), tarp kurių išsiskyrė Klaipėdos regiono žiniasklaida (21%), nuo jos kiek atsiliko Panevėžio (18%), Kauno (17%) bei Šiaulių (16%) leidiniai. Tuo tarpu Vilniaus regiono laikraščiuose buvo tik kiek daugiau nei dešimtadalis (12%) visų regioniniuose leidiniuose užfiksuotų pranešimų.
„Informacijos sraute auditorijos dėmesį stengtasi pritraukti ir vaizdinėmis priemonėmis. Tik penktadalis visų pranešimų (19,6%) buvo publikuoti be nuotraukų (dažniausiai – regioniniuose leidiniuose, ypač – redakcijos skiltyje). Kituose pranešimuose pateikta informacija buvo sustiprinta krepšininkų, sirgalių ar bent krepšinio kamuolio nuotraukomis, o 13,7% užfiksuotas „Eurobasket 2011″ logotipas, užrašas arba čempionato simbolis – linksmasis Amberis”, – teigė UAB „Mediaskopas” Analizės skyriaus vadovė Akvilė Katilienė.
Europos krepšinio čempionato įvaizdis žiniasklaidoje kito – jei kovą-birželį teigiamų ir neigiamų pranešimų skaičius buvo apylygis („Eurobasket 2011” buvo kritikuotas dėl neaiškaus bilietų į rungtynes platinimo principo, nuogąstauta dėl vėluojančių arenų statybų pabaigos), tai nuo liepos mėn. čempionato įvaizdis tolygiai gerėjo, o rugsėjį teigiamos informacijos srautas buvo net keturis kartus didesnis už pavienius nepalankius paburnojimus. Negailėta liaupsių pirmenybių organizatoriams: pasidžiaugta dalyviams suteiktomis sąlygomis, teigta, jog Europos krepšinio čempionatas Lietuvoje įvyko be priekaištų, „Eurobasket 2011” vadintas geriausiai organizuotu per visą Europos krepšinio istoriją – pagyras žarstė FIBA atstovai, užsienio sirgaliai, tarptautinės dopingo kontrolės specialistai. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė, jog Lietuvai čempionatas davė artumo, vienybės ir pasididžiavimo jausmą.
Daugiausiai pagyrų sulaukta pasibaigus čempionatui: tarptautinės krepšinio federacijos FIBA Europos padalinys 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionato („Eurobasket 2011”) Lietuvoje organizavimą įvertino aukščiausiu balu.
Laikas.lt pakalbino Europos krepšinio čempionato savanorę Ugnę, kuri turėjo nerealią galimybę pamatyti „Eurobasket 2011” iš vidaus ir pasidalijo savo patirtais įspūdžiais.
Lietuvos rinktinės krepšininkų, trenerių ir aistruolių laukimas baigėsi. Šį vakarą 21 val. Panevėžyje Kęstučio Kemzūros auklėtiniai pradės Europos krepšinio čempionatą. Pirmaisiais šeimininkų varžovais bus Didžiosios Britanijos krepšininkai.
Su kiekviena minute nenumaldomai artėja krepšinio šventė, kurios Lietuva nematė nuo 1939 metų. Rugpjūčio 31 dieną mūsų šalyje prasidės Europos krepšinio čempionatas, kuris svarbus ne tik tuo, kad vyksta Lietuvoje. Būtina nepamiršti fakto, kad jo metu rinktinės kovoja ir dėl kelialapių į Londoną, kur kitais metais vyks vasaros olimpinės žaidynės.
Būtent čia ir kyla dilema, kuri gali tapti vyriausiojo Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros galvos skausmu. Kurie žaidėjai šiemet turėtų atstovauti rinktinei, į kurią rudens pradžioje nukryps visų lietuvių akys? K.Kemzūra atsidūrė kryžkelėje. Pernai lietuviai įspūdingai pasirodė Pasaulio krepšinio čempionate, į kurį rinktinė pateko tik su vardiniu kvietimu. Visgi šis faktas nemažina pergalės svarbos. Pernai Lietuvos krepšininkai Turkijoje pasidabino bronzos spalvos medaliais, į priekį praleisdami tik turnyro šeimininkus turkus bei Pasaulio čempionais tapusius amerikiečius. Viskas puiku, tačiau pernykštė sėkmė K.Kemzūrai gali itin apsunkinti šios vasaros darbus. Kodėl? Pernai Lietuvos rinktinės garbę gynė jauni, pergalių ištroškę krepšininkai – Linas Kleiza, Jonas Mačiulis, Mantas Kalnietis ir kiti, kurie vilkėdami rinktinės marškinėlius nebuvo iškovoję didesnių pergalių. Tuo tarpu šiemet į rinktinę grįžo būrys veteranų: Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Darius Songaila, broliai Lavrinovičiai. Kad ir ką bekalbėtų krepšininkai ar treneriai, akivaizdu, jog rinktinėje susidūrė skirtingų kartų žaidėjai, o K.Kemzūros uždavinys – suburti iš jų komandą, kuri pateisintų visų lietuvių lūkesčius ir sėkmingai pasirodytų Europos krepšinio čempionato metu.
Ką pasirinks K.Kemzūra? Pirmąjį žingsnį treneris jau žengė. Po pirmosios treniruočių stovyklos Druskininkuose, rinktinės strategas atsisakė Mindaugo Kuzminsko, Deivydo Gailiaus bei Artūro Jomanto paslaugų. Vis dėlto, šis sprendimas nebuvo itin netikėtas ir to buvo galima laukti. Nustebinti gali nebent faktas, jog visi trys žaidėjai gali žaisti lengvojo krašto pozicijoje, kurioje dabar iš likusių žaidėjų visada žaidžia tik Simas Jasaitis. Čia galima daryti išvadą, jog šis krepšininkas dėl savo vietos komandoje gali būti gana ramus. Kas bus toliau? Čia ir galima dėti didžiausią klaustuką. Ką pasirinks K.Kemzūra? Ar remsis senais, patyrusiais vilkais, ar pasitikės jaunimu, ištroškusiu pergalių. Visgi greičiausiai treneris mėgins ieškoti aukso vidurio – lipdyti komandą tiek iš jaunesnių žaidėjų, tiek iš veteranų. Neabejoju, kad rinktinėje matysime Š.Jasikevičių bei Mantą Kalnietį, taip pat aukštaūgius – Robertą Javtoką bei Paulių Jankūną. Kiti žaidėjai dėl vietos rinktinėje dar negali būti visiškai ramūs.
Galimi įvairūs variantai
Daugiausia klaustukų kyla kalbant apie aukštaūgių liniją. Smarkiai visas kortas sumaišė Jonas Valančiūnas. Lietuvos krepšinio ateitimi jau dabar vadinamas vidurio puolėjas savo akcijas smarkiai pakėlė po NBA naujokų biržos, kur jį penktuoju šaukimo pakvietė Toronto „Raptors“ ekipa, bei Pasaulio jaunimo U-19 čempionato, kur Lietuvos krepšininkai pasidabino aukso medaliais, o J.Valančiūnas ne tik vedė rinktinę į pergales, bet ir tapo naudingiausiu turnyro žaidėju. Po tokios sėkmingos vasaros, net garsiausias Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis prabilo apie tai, kad J.Valančiūnas vyrų rinktinės duris turėtų praverti jau šiemet. Logikos tame yra, kadangi jaunasis Lietuvos talentas tobulėja itin sparčiai, tačiau ar tikrai K.Kemzūra ryšis imti J.Valančiūną į rinktinės sudėtį, taip už borto paliekant kitą aukštaūgį Marijoną Petravičių, kurį pastarojo sezono metu itin dažnai persekiojo traumos. Šis variantas gana realus, kadangi jau kitąmet J.Valančiūnas galėtų tapti rimta paspirtimi Londono olimpiadoje, su sąlyga, jog Lietuvos rinktinė sugebės ten patekti.
Situacija kur kas keblesnė, kai kalbame apie sunkiojo krašto poziciją. Čia turime P.Jankūną, D.Songailą, Kšyštofą ir Darjušą Lavrinovičius bei Donatą Motiejūną. Pastarasis pernai į rinktinę nepateko, tačiau šiemet situacija gali keistis. Donatas šiemet žaidė Italijoje, o NBA naujokų biržoje jį 20-ju šaukimu pasirinko Hiustono „Rockets“ ekipa. Šis faktas neabejotinai stiprina jaunojo talento šansus patekti į rinktinės sudėtį. Visgi, dar daugiau neaiškumų dėl rinktinė sudėties sukėlė D.Songailos sprendimas prisidėti prie rinktinės kandidatų. Praėjusiame sezone etatinio atsarginio vaidmenį Filadelfijos „76ers“ klube atlikę aukštaūgis yra tapęs ne vienos rinktinės pergalės kalviu. Nagrinėjant situaciją, manau, kad sunkiojo krašto poziciją rinktinėje turėtų užimti P.Jankūnas, vienas iš brolių Lavrinovičių bei D.Motiejūnas arba D.Songaila. P.Jankūnas garsėja savo stabilumu bei universalumu, taip pat turėjo gerą sezoną atstovaudamas „Žalgiriui“. Tuo tarpu imti tiek Darjušą, tiek Kšyštofą K.Kemzūrai gali būti per didelė prabanga. Dvynių žaidimo stilius panašus, tad galbūt naudingiau komandoje turėti skirtingo žaidimo stiliaus krepšininkus, nei remtis panašiai žaidžiančiais broliais.
Gynėjų grandyje situacija taip pat neaiški. Jeigu M.Kalnietis ir Š.Jasikevičius yra vieninteliai tikri įžaidėjai ir dėl vietos dvyliktuke gali būti gana ramūs, tai tarp likusių rinktinės kandidatų verda didelė konkurencija. Visgi, čia prasčiausi šansai – Mindaugo Lukauskio pusėje. Nors praėjęs sezonas gynėjui Vokietijoje buvo tikrai neblogas, likę konkurentai atrodo solidžiau, o ir jų atstovaujami klubai yra pajėgesni. Geriausias pozicijas patekti tarp 12 žaidėjų, ginsiančių Lietuvos garbę Europos čempionate, turi Rimantas Kaukėnas bei Martynas Pocius. Pastarasis žibėjo praėjusių metų Pasaulio čempionate, o R.Kaukėnas – veteranas, kurio patirtis gali labai praversti ir tai K.Kemzūra greičiausiai mėgins išnaudoti. Likę gynėjai – Martynas Gecevičius, Tomas Delininkaitis ir Renaldas Seibutis. Neabejojama, jog vieno krepšininko iš šios trijulės čempionate neišvysime, tačiau kas taps tuo nelaimėliu atspėti yra nelengva ir viskas priklausys nuo kontrolinių rungtynių ciklo bei K.Kemzūros kuriamos rinktinės vizijos.
Iki čempionato liko mažiau nei mėnuo ir su kiekviena diena padidinamasis stiklas prie Lietuvos rinktinės tik artės. Aišku viena, nepaisant daugybės klaustukų, kurie kyla kalbant apie galutinį rinktinės dvyliktuką, šaliai atstovaus 12 tuo metu pajėgiausių jos krepšininkų.