higiena
Tyrimai rodo, jog reta mergina ar moteris Lietuvoje apie tamponus žino daugiau nei parašyta ant jų pakuotės. Analizuojant moters higieną, Lietuvoje įsisenėję stereotipai ir baimės vis dar 3-4 kartus dažnesni nei Vakaruose. „Dr. Kravčenkos ginekologijos klinikos“ gydytojos ginekologės Ingridos Kravčenkienės teigimu, norint padėti atsakyti į moterų klausimus bei išsklaidyti abejones, svarbu jas supažindinti ne tik su higieninių produktų specifika, tačiau ir su jų istorija.
Nors jie yra geidžiamiausi pasaulio jaunikiai ar seksualiausios pasaulio moterys, bet, kai kalbama apie asmens higieną, pasirodo, jie yra tikri šlykštukai! Štai jums sąrašas garsenybių, kurie neneigia turį bjaurių asmens higienos įpročių:
Jau kelis dešimtmečius ėduonies profilaktikai naudojamos tirpiosios fluoro druskos. Mat fluoro jonai kartu su seilėse esančiu kalciu dantų paviršiuje suformuoja rūgščių neįveikiamus kalcio fluorido kristalus, apsaugančius dantis nuo ardomojo rūgščių poveikio. Tyrimais nustatyta, kad dantų pastos sudėtyje esantis neorganinis fluoras maždaug 25 proc. sumažina vaikų dantukų ėduonies riziką. Tačiau valydami dantis, ypatingai vaikai, dažnai nuryja dantų pastos. O per visą gyvenimą suaugęs žmogus iš viso prarija net apie 10 tutelių dantų pastos.
Fluoras ne vienintelė įprastnių dantų pastų sudėtinė dalis. Čia rasime parabenų, lauryl sulfato, sintetinių konservantų, triklozano ir pan. Šios visos sintetinės medžiagos išskiria toksinus, kurie dantų valymo metu lengvai patenka ir į mūsų organizmą, nes net nenurijus dantų pastos, į burnos gleivinę patekusios medžiagos susimaišo su seilėmis ir tokiu būdu lengvai rezorbuojasi ir patenka į mūsų organizmą. Tad nepaisant to, jog teigiama, kad fluoras stiprina dantis, kokį poveikį jis turi mūsų visam organizmui?
Sintetinių pastų žąla organizmui
Tyrimais nustatyta, kad fluoras yra gerokai toksiškesnis už šviną ir tik šiek tiek mažiau nuodingas nei arsenas. Šie toksinai lengvai patenka į organizmą tiesiog valantis dantis ir, žinoma, prarijus dantų pastos. Ypač tai pavojinga mažesniems nei trejų metų vaikams, kadangi jie dar nemoka tinkamai jos išspjauti. Didesnės fluoro dozės gali būti mirtinos. Dvejų metų mažyliui pakanka suvalgyti 60 mg, arba pusę tūbelėje esančios dantų pastos, ir jis gauna mirtiną fluoro dozę. Mažesnis jo kiekis taip pat kenksmingas. Vaikas, kaskart valydamas dantukus ir nurydamas dantų pastos su fluoru, gali apsinuodyti. Apsinuodijęs mažylis tampa neramus, jam gali skaudėti pilvuką. Vaiko organizmui fluoras labai pavojingas: mokslininkų įrodyta, kad jis lėtina mažylio mentaliteto vystymąsi.
Fluoras gali padaryti žalos ir suaugusiajam. Suaugusių žmonių dantys pasisavina tik 20 proc. dantų pastose esančio fluoro, o kita dalis kaupiasi skydliaukėje ir žaloja organizmą. Pavyzdžiui, fluoro perteklius išstumia iš kaulų kalcį. Ypač tai pavojinga vyresniems žmonėms. Todėl, atsiradus dantų jautrumui, būtina pasitikrinti, ar nesergama osteoporoze (dantyse esantys nervai įspėja apie ligą skausmu).
Saugios dantų valymo priemonės
Fluoro mes gauname su geriamuoju vandeniu, druska ir papildomai organizmui jo nereikia. Pastarųjų metų klinikiniais tyrimais nustatyta, kad apsaugoti dantis nuo rūgščių poveikio galima ir be fluoro. Šį darbą puikiai atlieka sudedamosios dalys kaip kalcis, fosfatas ir magnis. Šios medžiagos saugo dantis nuo ėduonies taip pat veiksmingai kaip fluoras bei spartina rūgščių paveikto dantų emalio atsinaujinimą. Be to, šios medžiagos, patekusios į organizmą, nesukelia pavojaus.
Sertifikuotose ekologiškose dantų pastose nebus toksinių medžiagų, kurios darytų žąlą organizmui. Sintetines medžiagas čia keičia natūralūs augalų ekstraktai ir mineralai, kurie veiksmingai valo, prižiūri ir stiprina dantis bei dantentas.
Didžiausias pasaulyje Bilo ir Melindos Geitsų paramos fondas užsimojo iš naujo sukurti tualetą, kurio veikimo principas beveik nepakito nuo 1775 metų. Dabar jais besinaudojančių – vos trečdalis Žemės gyventojų.
Ligų nėra, o visa tai, ką vadiname susirgimais, atvirkščiai, yra procesas, kurį tik sveikas organizmas gali vykdyti – kiek keistokas mūsų ausiai teiginys, tiesa? „Pone, padėkokite savo vėžiui, jei ne jis, jūs jau būtumėt seniai mirusi“, – dar nuostabiau skamba kažkada gydytojo Herberto Šeltono ištarti žodžiai. Toks Natūraliosios higienos atstovų požiūris kartu ir glumina, ir žadina smalsumą. Todėl tuo pasidomėti tikrai verta, juolab kad nuo to ne maža dalimi priklauso ir atitinkamas poveikis mus supančiai aplinkai: kuo sveikiau gyvensime ir kuo daugiau naudosime natūralių maisto produktų bei buities daiktų, tuo būsime draugiškesni gamtinei aplinkai ir mažiau ją žalosime.
Pagrindinė idėja, kuria remiasi visas Natūraliosios higienos mokymas, skelbia, kad mūsų kūnas yra tobula, harmoningai veikianti visuma, gebanti savarankiškai reguliuoti visus joje vykstančius procesus. Jei tik mokame įsiklausyti į jos balsą ir leidžiame šiai veikti, galime išvengti gausybės negalavimų.
Kad geriau suvoktume tai, ką mes vadiname liga, o higienistai – kūno pastangomis atkurti natūralią pusiausvyrą, turime žengti žingsnelį atgal. Čia itin didelis vaidmuo tenka mitybai. Tačiau, kaip teigia bene garsiausias XX a. dietologas, gydytojas H. Šeltonas, mityba ir maistas neturėtų būti tapatinami. Įprastai manoma, kad nesvarbu, kokį maistą organizmas vartoja, svarbiausia, kad jo būtų pakankamai, kad būtų skanu ir daug. Viena yra suvalgyti didelį kiekį skanaus maisto, o visai kas kita – gauti iš jo reikiamų medžiagų ir reikiamos energijos kiekį. Maistas savaime yra inertiška, neveikli medžiaga, jis negali pats veikti. Tai organizmas jį „priverčia“ dirbti, padaro aktyvų, iš suvalgyto maisto ištraukia tuos elementus, kurie jam yra būtini, ir pašalina likusius bei „neįveiktus“ maisto likučius.
Ligos anatomija
Jei organizmas stiprus ir sveikas, tuomet jis ne tik greitai pasisavina maistingąsias medžiagas, bet ir skubiai pašalina susidariusius toksinus. Toksinai, pabrėžia higienistai, tai ne tik medžiagų apykaitos, bet ir negatyvių emocijų rezultatas. Itin svarbu, kad organai, atsakingi už organizmo valymą (kepenys, inkstai, plaučiai), kasdien sklandžiai šalintų su maistu atkeliavusius ir kūno viduje pagamintus toksinus. Kai kūnas pagamina daugiau toksinų nei geba pašalinti, organizmo terpė, pirmiausia – visi jo skysčiai, užsiteršia. Užnuodytoje aplinkoje ląstelės silpsta, greičiau sensta ir miršta. Imame jausti energijos stygių kasdieniam gyvenimui ir būtiniausiems darbams atlikti, nes didžioji jos dalis skiriama nusilpusio organizmo būtiniausioms funkcijoms palaikyti. Higienistai teigia, jog egzistuoja tokia užterštumo riba, kurią peržengus gyvybė ląstelių lygmeniu tampa neįmanoma. Kai priartėjama prie šios ribos arba stipriai suardoma pusiausvyra tarp pagaminamų ir šalinamų toksinų, organizme įsijungia „avarinis“ mechanizmas, kurio tikslas – sumažinti gyvybei pavojingo užterštumo lygį. Šį „avarinį“ organizmo valymąsi paprastai jaučiame silpniausiomis savo kūno vietomis ir vadiname tai įvairiausiomis ligomis. Amerikiečių gydytojas Džonas H. Tildenas, suformavęs šį požiūrį į ligas, visa tai pavadino vienu žodžiu – toksemija. Štai todėl Natūraliosios higienos atstovai kreivai žiūri į vaistus (išskyrus sunkius atvejus), kuriais paprastai slopinami pasireiškiantys simptomai. Jie teigia, jog tai tas pats, kaip išjungti bjauriai kaukiančią sireną, kuri įsijungia pasklidus nuodingoms dujoms.
Natūrali organizmo galia
Vienas iš būdų, kurį Natūraliosios higienos šalininkai taiko norėdami sumažinti toksinų kiekį organizme ir taip išvengti įvairių susirgimų, – badavimas. H. Šeltonas, savo klinikoje per 45 gydymo praktikos metus stebėjęs apie šimtą tūkstančių badaujančių žmonių, teigia, kad jokia išorinė jėga negali pagerinti organizmo veikimo. „Taip, kaip didelis medienos kiekis nepagerina dailidės produktyvumo, taip ir mes, vartodami didelį kiekį kokių nors sveikatinimo produktų, nepagerinsim jų pasisavinimo. Pirmiausiai reikia susitelkti ties natūralių kūno galių stiprinimu“, – sako H. Šeltonas. Taigi išmintingi žmonės ne tik mityba, bet ir visu savo gyvenimo būdu siekia užtikrinti, kad įgimtos jų natūraliosios galios kuo mažiau silpnėtų, nes šitoje vietoje farmacinė medicina dažnai būna bejėgė ženkliai pagerinti jau stipriai užteršto organizmo sveikatos lygį.
Pasak higienistų, susilaikydami nuo maisto leidžiame organizmui pailsėti, išsivalyti ir susitvarkyti, o energija, kuri įprastai skiriama virškinimui, badavimo metu nukreipiama į tas vietas, kur jos labiausiai reikia.
H. Šeltonas savo knygoje „Badavimas gali išgelbėti jūsų gyvenimą“ (Fasting Can Save Your Life) remdamasis savo ilgamete patirtimi ir pastebėjimais išsamiai aprašo badavimą, jo privalumus ir ypatingo atidumo reikalaujančius atvejus. Sakoma, jog badavimas, tarsi „Ferrari“ automobilis, yra itin galingas instrumentas, tačiau nepatyrusiam ir nemokančiam juo naudotis gali pridaryti nemažai bėdų.
Kuo toliau, tuo lengviau
Pasak specialistų, trumpai (iki 5 dienų) gali badauti kiekvienas sveikas suaugęs žmogus. Pirmosios dienos yra pačios sunkiausios. Gali skaudėti galvą, pykinti, kamuoti svaigulys, jaučiamas silpnumas ar skrandžio spazmai. Visi šie simptomai gali pasireikšti ir perėjus prie lengvesnės dietos. Visa tai vyksta ne todėl, kad mums žūtbūt reikia maisto, bet todėl, kad nedavę darbo virškinimo sistemai sutaupėme energijos ir organizmas ją pajutęs pradėjo valytis. Po kelių dienų šie pirminiai negalavimai dingsta, nebekamuoja alkis, grįžta jėgos ir akyse tampa šviesiau. Gydytojo H. Šeltono praktikoje buvo atvejų, kai žmonės badavimo metu jautėsi kur kas energingesni nei įprastai. Svarbiau nei pats badavimas yra žinojimas, kaip jį nutraukti. Čia esama įvairiausių nuomonių, vieni rekomenduoja valgyti citrusinius vaisius, o kiti – gerti vaisių sultis. Netinkamai nutraukę badavimą organizmui galime rimtai pakenkti, tad reikėtų atidžiai pasidomėti specialistų patarimais.
Badavimas nėra stebuklingas reiškinys, jis įprastas visos gyvūnijos pasaulyje. Žmonės, namuose turintys šunis ar kates, puikiai žino, jog apsirgęs gyvūnas pasitraukia į kamputį ir atsisako bet kokio ėdalo. Gyvūnai badauja ne tik sirgdami, bet ir žiemodami, o kai kurie net ir poravimosi metu, t. y. visais atvejais, kai kūnui reikia daugiau energijos.
Tinka ne visiems
Badavimo metu negaudamas maisto iš išorės organizmas pradeda maitintis naudodamas savo rezervus. Gamta protinga, pirmiausiai „suvalgomos“ mažiausios reikšmės struktūros: riebalai, kepenų glikogenas, cistos, augliai, trombai, edemos ir t. t. Tik pasiekus galutinę badavimo fazę, kai imamas jausti žvėriškas alkis, dar vadinamas vilko apetitu, organizmas nusitaiko į gyvybiškai svarbius organus. Pasiekus tokią ribą ir laiku tinkamai nenutraukus badavimo, kelio atgal jau nebėra, tačiau tam, kad prieitume iki jos, turėtume badauti gana ilgą laiką – apie 30–40 dienų ar ilgiau (priklauso nuo organizmo). Pasiryžusiems ilgam badavimui tai daryti rekomenduojama tik prižiūrint specialistui. Rimtiems ligoniams, per mažai sveriantiems žmonėms, ilgai vaistus vartojusiems asmenims ir tiems, kurie tris mėnesius prieš tai vartojo antibiotikus, badauti nerekomenduojama.
Keistis ar ne?
Šiais laikais, kai daugelio žmonių organizmas dėl vyraujančio šiuolaikinio gyvenimo būdo – stresų, prastos mitybos ir negatyvių emocijų yra itin užterštas, Natūraliajai higienai atstovaujantys specialistai pataria nepradėti badauti staiga. Jie rekomenduoja pamažu pripratinti organizmą prie lengvesnio maisto, leisti jam bent šiek tiek pailsėti nuo kasdien tenkančio didelio kiekio maisto, turinčio daug baltymų, riebalų ir angliavandenių, ir valgyti kuo daugiau vaisių bei daržovių. Nepamiršti, jog mūsų organizmas veikia pagal natūralius ciklus. Nuo vidudienio iki 20.00 val. – sotinimosi laikas, šiuo metu turėtume valgyti ir virškinti. Nuo 20.00 val. iki 04.00 val. organizmas savinasi maistines medžiagas, tad jei prisivalgysime vėlai vakare, ryte nesistebėkime blogu burnos kvapu ar patinusiu veidu. Nuo 04.00 val. iki vidudienio organizmas šalina medžiagų apykaitos produktus, todėl higienistai pusryčiams pataria valgyti rūgščius vaisius, o jei ryte nejaučiame alkio, geriau nieko ir nevalgykime.
Pagrindinis dalykas, kurio trūksta šių dienų vartotojiškame pasaulyje gyvenantiems žmonėms, yra drausmė ir saikas. „Kontroliuoti, sudrausminti save – štai ko mums labiausiai reikia! Žmonės nenori atsisakyti savo ydų ir geidžia būti išgelbėti su visom nuodėmėm, nė vienos jų neatsikratę“, – itin taiklus ir aktualus šis H. Šeltono pastebėjimas. Juk negalime išspręsti problemos ją sukūrusiu mąstymu, tad arba turime jį keisti, arba susitaikyti su tuo, jog savo kely nuolat sutiksime tas pačias kliūtis.
Šiandien minima pasaulinė rankų higienos diena. Šia proga Vilniaus visuomenės sveikatos biuras ragina visus prisiminti, kaip teisingai plauti rankas, nes iki šiol rankų higiena yra viena iš pagrindinių prevencinių priemonių, padedančių apsaugoti save ir visus šalia esančius nuo infekcijų, plintančių kontaktiniu būdu.
Rankas rekomenduojama plautis, laikantis šių taisyklių:
Sušlapinkite rankas po šiltu ar šaltu tekančiu vandeniu. Prieš plaunant rankas būtinai nusimaukite žiedus, nes po jais esantys nešvarumai nenusiplaus.
Rankas plaukite su muilu, nes jų plovimas vien vandeniu nėra efektyvus. Jis negali pašalinti tokių sudėtinių nešvarumų dalių kaip riebalai ar baltymai. Kasdieniam rankų plovimui pakanka ir įprasto muilo.
Visą rankų paviršių įtrinkite rankų plovimo priemone. Sukamaisiais ir trinamaisiais judesiais muiluokite rankas iš abiejų pusių apie 10-15 s. Ypač kruopščiai patrinkite tarpupirščius, pirštų galiukus ir panages, nes skubėdami dažnai išmuiluojame tik išorinę ir vidinę rankų pusę. Taip pat nepamirškite ir riešų.
Kruopščiai nuplaukite rankas, kad pašalintumėte muilą. Vanduo turėtų tekėti nuo riešo pirštų link.
Jei yra galimybė, rankas šluostykite popieriniu rankšluosčiu ar servetėle. Namuose kiekvienas turėtų naudoti tik savo asmeninį rankšluostį rankoms nusausinti.
Nepamirškite, kad rankas reikia plauti ne tik tada, kai jos yra purvinos, bet ir grįžus iš lauko, pasinaudojus tualetu ir, žinoma, prieš valgį. Rekomenduotina rankas plauti ir kaskart pažaidus su gyvūnu ar tiesiog jį lietus, pabendravus su sergančiu žmogumi (ypač jei spaudėte jam ranką), pakosėjus ar nusičiaudėjus, prieš ir po žaizdos sutvarkymo ir panašiais atvejais.
Laikydamiesi šių paprastų taisyklių, mes ne tik užkirsime kelią infekcijų plitimui, bet ir padėsime sau ir šalia mūsų esantiems žmonėms išlikti sveikiems!