hobis
„Kaip hobį paversti verslu arba darbu?“, – atsakymą į šį mūsų laikais itin aktualų klausimą žino kulinarijos studijos „ČIOP ČIOP“ vadovė, tinklaraščio www.dervynas.lt autorė Urtė Mikelevičiūtė, kuri, kaip pati sako, yra apsėsta savo pomėgių. Ši garsi vyno ir maisto žinovė, kadaise palikusi šiltą banko darbuotojos kėdę, mielai sutiko savo patirtimi pasidalyti su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Karjeros dienų dalyviais ir jiems atskleidė savo 4 ingredientų sėkmės receptą.
Kiekvienas turime daugiau ar mažiau hobių. Vieni piešia, kiti dainuoja, dar kiti šoka ar sportuoja, bet yra ir tokių, kurie mėgsta vaidinti negyvėlius arba kolekcionuoja prezervatyvus. Pabandėme parinkti 10 labiausiai šokiruojančių pomėgių. Štai jie.
Šiandien „Talentų banke“ – Jūratė Bukauskaitė, svajojanti surengti rankdarbių parodą. O tai, pasak jos, labai sudėtinga jau vien dėl to, kad daugelis jos darbų pas ją tiesiog neužsibūna. Jūratė plačiau apie save ir savo rankdarbius:
Geocaching – modernios paslėpto lobio paieškos, kuriose gali dalyvauti kiekvienas. Tereikia turėti išmanųjį telefoną ar GPS imtuvą, užsiregistruoti ir pradėti.
Tinklaraščio daiktuistorijos.blogspot.com autorė Rūta Sičiūnaitė ne tik turi hobį – siuvimą, bet ir dėl jo paliko gerai apmokamą darbą ir atsidavė tam, ką labiausiai mėgsta – rankinių siuvimui.
i mokslai, tad nutariau, kad reikia sieti ateitį su praktiška profesija. Pasirinkau fiziką, baigiau mokslus, įsidarbinau, bet visą tą laiką siuvau. Širdis ne visada ten, kur pinigai.
Kada supratote, kad galite siūti pagal užsakymą?
Tai nebuvo vienos dienos sprendimas. Studijas derindama su darbu siuvimui negalėjau skirti daug laiko, daugiau siūti pradėjau baigusi universitetą. Pamatę mano darbus pažįstami ėmė prašyti susiūti ką nors jiems. Tiesą pasakius, net tinklaraštį ėmiau rašyti dėl to, kad reikėjo erdvės savo darbams pristatyti. Žmonės, pastebėję kokią mano rankinę (jas mėgstu siūti labiausiai), klausdavo, kur galėtų pamatyti daugiau siuvinių. Pamaniau, kad blogas – įdomesnė nei įprasta darbų galerija forma darbams pateikti.
Mano klientai į mane kreipiasi norėdami įgyvendinti viziją: dažnai susikuriame vaizdą ir nieko panašaus nerandame parduotuvių lentynose. Dažniausiai kreipiasi moterys, bet teko siūti ir rankines vyrams.
Ar atsimenate pirmuosius pasiekimus?
Pirmąjį rūbą sau, o ne lėlėms, kurį jau dėvėjau gatvėje ir mokykloje, susisiuvau trylikos metų. Tai buvo kelnės. Radau namuose gražios medžiagos ir supratau, kad turiu pasisiūti. Apie savo planus nesakiau net mamai. Pasiėmiau savo senas kelnes, pridėjau prie audinio, sukirpau, sudaigsčiau, pasimatavau, pataisiau, kur buvo blogai. Galiausiai gavosi kelnės, kurias mūvėjau ir labai mėgau.
Nebūdavo taip, kad daug laiko skirdavau savo pomėgiui, bet savaitgaliais vietoj televizoriaus rinkdavausi siuvimą. Mano močiutė buvo siuvėja, tad turėjome siuvimo mašiną, o namuose visad būdavo audinių atkarpų: mama, nors tai nebuvo jos hobis, kartais irgi šį bei tą susiūdavo.
Tinklaraštyje užsimenate, kad norėtumėte išleisti receptų knygą. Ši jūsų aistra namų ruošai – siuvimui, gaminimui – šeimos įtaka?
Nepasakyčiau. Mano mamą galėčiau pavadinti darboholike, namuose ji praleidžia mažai laiko, o maistą gaminti labiau patinka tėčiui. Nežinau, ar šeima turėjo įtakos mano pasirinkimui, bet esu įsitikinusi, kad daug lėmė tai, kad abu tėvai turėjo hobius. Atkreipiau dėmesį, kad dabar retas jaunas žmogus turi rimtą pomėgį. Kalbu ne apie susidomėjimą, kai skiri tam kelias savaites, išsikvepi ir grėbiesi naujos veiklos. Omeny turiu tai, ką mėgsti visą gyvenimą, kam skiri laisvalaikį. Mano tėtis – žvejys, taip pat labai domisi naujosiomis technologijomis, o mama – mada, dar ji neria vąšeliu ir mezga.
Turite savitą stilių. Kas turėjo jam įtakos?
Niekad neanalizavau, kodėl man gražūs tam tikri dalykai. Manau, didelį indelį įnešė mama: vaikystėje ji rengdavo mane kitaip nei buvo įprasta. Sakydavo: „blizgučiais ir gėlytėmis tavęs nenukabinėsiu“. Daug reiškia ir domėjimasis mada bei aplinka.
Kai kurie, kalbėdami apie mano stilių, dažnai nuopelnus priskiria likimui: „tu gimei po laiminga žvaigžde, turi talentą“. Aš taip nemanau. Mano stilius, sugebėjimas derinti spalvas ir fasonus – visa tai išmokta. Grožio suvokimas, žinoma, vidinis, jo prado nežinau, bet daug daugiau davė tai, kad daug skaitau, domiuosi apranga. Esu mokslo žmogus, tad aprangos menas man – tai informacijos dėliojimas, kol pasiekiamas rezultatas, o ne spontaniškas impulsas „šiandien vilkėsiu tą ar aną“.
Ar jūsų išsilavinimas padeda siuvant?
Žmonės dažnai stebisi, kaip tu, nebaigusi jokių mokslų, sugebi pasidaryti iškarpą. Čia techninis išsilavinimas labai praverčia. Man net keista, kodėl tai kitiems atrodo sudėtinga: pamatuoji, paskaičiuoji, įsivaizduoji, kaip tai atrodys erdvėje, ir perkeli ant popieriaus.
Ką patartumėte norintiems prisijaukinti siuvimo mašinėlę?
Siūti. Tereikia noro, o informacijos labai daug. Literatūros apie siuvimą ir iškarpų rengimą nemažai anglų kalba, dar galima atrasti tarybinių knygų lietuvių kalba. Taip pat pradedantiesiems patariu pamėginti siūti pagal iškarpų žurnalus: tas iškarpas nesunku pritaikyti. Kaip jau sakiau, kad taptum siuvėju reikia ne talento, o darbo.
Kalbino Ina Peseckienė
Nuotr. daiktuistorijos.blogspot.com