Jaroslavas Melnikas
Kad Paryžius yra įsimylėjelių miestas, kad čia stovi Eifelio bokštas ar kad prancūzai didelę reikšmę skiria estetikai ir kultūrai, žino, ko gero, kiekvienas. Tačiau apie jų kasdien naudojamų kodų mechanizmą, tikrąsias šalies žavesio paslaptis numano tik ten pagyvenęs ar apie ją ne vieną knygą perskaitęs pašalietis…
Netikėtas rašytojo ir filosofo Jaroslavo Melniko pasaulis kupinas paradoksalių, kartais šokiruojančių simbolių ir metaforų. Nors jame labai ryškus intelektinis pradas, visuomet viešpatauja gyvi archetipai ir įtempti žmogaus jausmai, patosas ir lyrizmas. Dievo ir buities, dvasios ir kūno temos dar aštresnės. Naujoje Jaroslavo Melniko knygoje susiduriame su jau pažįstamu „fantastiniu realizmu“, leidžiančiu pažvelgti į mūsų kasdienį gyvenimą iš netikėtų aukštumų, visatos kontekste.
Šioje knygoje daug fantazijos ir fantastikos, o galbūt ir mistikos. Bet argi mes negyvename fantastikos pasaulyje? Paslapties pasaulyje? Pats mūsų gyvenimas yra nesuvokiamas stebuklas, pranokstantis fantastiką. Kažkieno suprojektuoti it biologiniai automatai, skriejantys Visatoje drauge su mažu žydru rutuliuku, mes mėginame suprasti, kas esam ir kam. Ir kviečiame tą, kuris sukūrė šį pasaulį, išlįsti iš už širmos ir parodyti mums savo veidą. Autorius
Kai kuriuos Jaroslavo Melniko kūrinius galima vadinti moksline fantastika, nors gali tikti ir metafizinės fantastikos apibūdinimas. Šiurpūs siužeto poslinkiai, netikėtai kylantys iš paprastos kasdienybės, išveda į tokias vaizduotės erdves, kuriose mįslingai persikloja kerintys ir kraupūs būties bei mirties pasauliai. Nors daiktinė ir emocinė tikrovė mums visiems atrodo labai pažįstama, šiose tyliai atsiveriančiose alternatyviose erdvėse niekuo negali būti tikras, ir skirtingos realybės bei košmaro plotmės susilieja į įtaigų ir sukrečiantį reginį. O kartais į fantastinių situacijų lūžius pažvelgiama su humoru. Laimantas Jonušys